Kaip žmonių rūšis, mes ištvėrėme neįsivaizduojamų sunkumų, prievartos ir smurto. Dėl to savyje nešiojamės atstūmimo baimę, neapykantą sau, menkavertiškumo kompleksą ir beveik visišką pagarbos bei meilės sau trūkumą. Pagal visus požymius esame tobulos aukos, o tai savo ruožtu pavertė mus tobulais vergais.
Sunkiausia „raudonoji piliulė“, kurią tenka nuryti, yra būtent ši – pripažinti, kad buvome taip stipriai sužaloti, jog traumose praradome save. Esame amžinos Stokholmo sindromo, kurio patys nesugebame atpažinti, aukos – paklusnūs vergai, apgauti ir įtikinti, kad esame laisvi.
Didysis pabudimas yra ne kas kita, kaip kolektyvinis gijimo nuo fizinių, emocinių ir psichologinių traumų, kurias žmonija patyrė per tūkstantmečius, procesas.
Kiekvienas gijimo procesas prasideda nuo nuolankumo ir drąsos priimti tiesą. Šiuo atveju žmonija turi pripažinti, kad mums gyvybiškai reikia išgijimo, krypties ir atpirkimo.
Tik atlikę skausmingą vidinį darbą įgysime jėgų pažvelgti į savo istoriją, į tuos, kurie mus skriaudė, į savo tiesą ir pagaliau sutraukyti proto grandines, dėl kurių ir toliau maitiname mūsų pačių pavergimo sistemą, jai paklūstame ir su ja bendradarbiaujame.
Esame pačiame didžiausio žmonijos mūšio įkarštyje – mūšio už savo laisvę. Tačiau turime suprasti, kad pergalę pasieksime tik tada, kai įveiksime savo pačių protą.
Mes kariaujame, o mūšio laukas, mano draugai, yra tarp mūsų ausų.
Skaityti komentarus