Suprantu ir tų „ekspertų“ bei „svarbiausių valstybės žmonių“ asmeninę tragediją: jie tapo nebereikšmingi. Esu girdėjusi ne vieno mokytojo teiginius, kad „prarasti savo reikšmingumą yra tas pats, kas prarasti žemę po kojomis“. Taigi, tiesiog užjaučiu. 

Bet ne viskas taip blogai, dar yra šansų.... Pakabinus ant tvoros savo reikšmingumą tarptautinėje arenoje, galima jo pasiieškoti ir vietinėje rinkoje. Pavyzdžiui, sukelti Lietuvoje chaosą, patriukšmauti prie Seimo rūmų, pasipiktinti „ne ta“ koalicija, ar žiūrėk, uždarius viena „Slava“ fondą, sukurti kitą. Pavyzdžiui, tą, kuris įamžintų trijų zelenskių kovą su „antivalstybiniu“ Žemaitaičiu. 

O aš vėl – apie tą nelemtą reikšmingumą, kurį religija vadina puikybe ir tuo pačiu didžiausia žmonijos nuodėme. Daug jo per pastaruosius kelis metus teko pamatyti. 

Mačiau „ekspertus“ nuo alkoholio patinusiais veidais, kurie akivaizdžiai nesusitvarko su asmeninėmis problemomis, bet šventai tiki, kad gali sutvarkyti visą pasaulį: tereikia tik nurodyti, ką privalo padaryti D. Trumpas, V. Putinas ar koks nors mumbo-jumbo genties vadas. 

Mačiau didžiulius kiekius išvaistytų valstybės pinigų, kurie buvo skirti tiesiog „opiumui liaudžiai“ gaminti. Pradėkim nuo tų nelemtų „drakono dantų“ ir baikime didžiulėmis piar‘o akcijomis, skirtomis žmonių baimėms kurstyti. 

Mačiau ir tikrąjį visokių „koučerių“ sąmonės lygmenį, kurie savo pasekėjus moko neva „lyderystės“ meno, bet patys gyvena visiškoje „antilyderystės“ pelkėje. Kas jei ne jie, savo studentams pasakoja apie derybų meną, apie interesų derinimą, apie mokėjimą sutarti su kaimynais, bendradarbiais, konkurentais ir pan. Ir kas jei ne jie, savo gyvenime viską daro priešingai? Pirmiausia, pasikabindami dvispalves vėliavėles ir ragindami mušti tuos, kurie mąsto „ne taip“. 

Mačiau ir vieną „dvasinį guru“, mokinantį savo pasekėjus ieškoti harmonijos ir bendrauti su Visata, bet tuo pačiu pasikabinusį ant savo FB dvispalvį rėmelį su visais Slava atributais. WTF??? Ar čia Visata taip liepė??? 

Mačiau daugybę davatkų ir „davatkinų“, kurie kiekvieną sekmadienį bažnyčiose linki vienas kitam ramybės, bet dar nebaigę nuryti šv. Komunijos plotkelės, lenda į telefoną ir savo „burbului“ primena, kas turi žūti ir plūsti krauju tam, kad jiems būtų ramiau. 

Mačiau daugybę naivuolių, aukojančių savo varganus pinigėlius visokiems fondams vien už tai, kad nors minutei pabėgti nuo vidinėje tuštumoje įsitaisiusių kirminų ir vėl gi pabūti reikšmingais, neva prisidedančiais prie „teisybės“ visame pasaulyje atstatymo. 

Mačiau daugybę keistuolių, tvirtai tikinčių, kad jų aukščiausia gyvenimo misija yra nuversti kokį nors S. Nėries paminklą ar juodu kaspinėliu perrišti raudoną kilimą, nes „tokiais vaikščioja diktatoriai“. Mačiau keistą gyvenimą ir keistus žmones, kuriuos vis dažniau prilygindavau palatos pacientams, nes kitaip jų veiksmų paaiškinti negalėjau. O gal nesugebėjau. 

O tuo tarpu pats pasaulis gyvena tokį gyvenimą, kokį jis nori gyventi. Ir realybė yra tokia, kokia yra: nepasiduodanti nei atskirų „sofos ekspertų“ norams, nei „svarbių politikų“ ir „žinomų žmonių“ FB rėmeliams, kažkokiu tai būdu užspaudusiems jų visas galimybes pamatyti platesnį pasaulį. Deja, tas platesnis pasaulis nepasimato vien kelionėmis į Turkiją ar skrydžiai Spartanu iš Vienos. Platesnį pasaulį dabar mums nori parodyti dėdė Donis iš Amerikos... Pažiūrėsim, kas iš to išeis. O aš visiems „ekspertams“ ir „žinomiems žmonėms“ esu dėkinga už spektaklį, dėl kurio jau nebėra prasmės vaikščioti į teatrus.