Pamiršome, kad angelai, mus maitinantys meilės, išminties ir gerumo duona, gali numirti badu.

Pamiršome pasižiūrėti į veidrodį, ant kurio stiklo užrašyta: "Įsidėmėk šitą veidą - jis nulems visą likusį Tavo gyvenimą".
Pamiršome, ką kunigai sekmadieniais sako per pamokslą.
Pamiršome Gėrį, Padorumą, šviesiausius dalykus, kuriuos tėvai ir seneliai mums visą gyvenimą skiepijo.
O apie dvasios duoną ir apie Dievą žmoguje pasikalbėti "Tapistano mitinguose" jau nebūtų ir su kuo.

Ei, Žmogau, braidžiojantis po tapinoidų purvą, ar tau dėl to nebaisu?
Man - jau seniai baisu, nes genderiniame gėdos mitingų chaose nesulauksiu atsiliepiančio balso.

Žmogau, braidžiojantis po Tapistano purvą, kokia ir kieno dvasia tave lydi, laimina ir saugo?
Kodėl tu griauni atkurtą nepriklausomą, savarankišką, laisvą, gražią mūsų valstybę?
Kodėl tu stengiesi išjudinti pamatus maldomis ir ašaromis aplaistytai laisvai, išsvajotai Lietuvai?

Veltui aš ieškau atsakymo ten, kur jo paprasčiausiai nėra.
Štai kur tikroji Lietuvos stichinė nelaimė ir tikrasis sunkmetis - lietuviai susiskaldė ir dalis jų pavirto į žvėris, su kuriais beviltiška kautis.
Vietoje amžinos įkvėpimo žemės - Lietuvos, kuri yra paskutinė mūsų vilties vieta, kuri gydo, ramina ir gelbsti mūsų dvasią - liko ne amžiams įmintos lietuvio pėdos ir gražiais darbais nuspalvintas laikas ir ne nenusakoma gėrio platybė - liko karas dėl europinių pinigų, kova dėl valdžios, dvikova dėl postų ir braidymas po neišbrendamą Tapistano balų purvą.

Ir jeigu tai nėra pakankama priežastis pačiam griežčiausiam Aukščiausiojo nuosprendžiui - tai kokia tada priežastis gali būti rimtesnė ir svarbesnė?
Paskendę Ukrainos karo emocijoje lietuviai pamiršo save.
Nesvarbu, kada ir kaip bepasibaigtų ši pasaulio nelaimė - karas Ukrainoje - milijonams žmonių liks randai. Laikas nepajėgs jų užgydyti.
Kalba eina ne tik apie tuos, kurie pabėgo iš Tėvynės į kitas šalis, ne tik apie kareivius, kurie išgyveno - jų atmintyje amžiams liks tie baisūs mėnesiai, dienos ir akimirkos, kai virš galvų sproginėjo ugnis ir į šalis taškėsi žmonių kūnai.
Jokie psichologai ir jokios meditacijos tų vaizdų ištrinti nepajėgs.
Net ir tapusi praeitimi karo kronika bus baisi, skaudi.
Po dešimtmečių niekas negalės patikėti, kad Ukrainoje tai vyko.

Tačiau ar ukrainiečiai ir pasaulis žino, kokio mąsto karas vyksta Marijos žemėje?
Ar pasaulis bent įtaria, kokios bus lietuviško karo pasekmės ir kas yra to karo kurstytojai?
Ar pasaulis mato, kad pakenkti Tėvynei gali ir vienas žmogus, jeigu jis tik gali daryti, ką nori?
Apie šį lietuvišką karą nežino Š. Korėja.
Nežino ir daugelis rusų.
Bet pamatys ir sužinos.
Ir jiems bus labai "linksma".

Lietuvoje vyksta tikras, baisus karas, ir labai daug sužeistų į galvą.
Tai - baisiau nei Ukrainoje. Ar dar nesimato?
Mes jau esame kare. Kare su valstybę užvaldžiusia antivalstybine gauja, "užingridune" grupuote. Jie kasdien pramušinėja moralinės degeneracijos gelmes, organizuojasi ir renkasi į protestus ir galo tam nematyti.

Durnumas toks pat beribis, kaip ir protas, bet tai - jau ne tapinistų gaujos durnumas, o "šaikos" moralinis išsigimimas.
Jų "stabdžiai" tiesiog sugedo.

Lietuvoje vyksta karas… Ar nematote?
Karo pabėgėlių bus daug - tik kas jiems padės?
Ar skambės Lietuvos vardas kitų šalių lūpose, širdyse ir namuose? Kas suteiks pagalbą?
O pagalbos mums reikia. Ir jau šiandien.

Žvėries žmoguje niekada nebus per maža. O tas žvėris - su "generalinio prokuroro" neapykantos veidu.
Ar jau tikrai užgesintos Osvencimo krosnys? - kadaise klausė Tėvas Stanislovas.
Ne. Marijos žemėje jos vis dar dega.
Ir Tapino "teismas" padoriam žmogui čia gali būti surengtas per 10 minučių.
O jei Jums kas nepatinka - "teismas" ir "sisteminiai" kaip pat išaiškins. Ir apie partnerystes, ir apie narkotikus, ir apie "niekur nedingusius" viešuosius 700 milijonų, kurių tiesiog neliko.

Ne tik tankai naikina gyvenimus.
Lietuvoje bet kada ir bet kas gali tapti vidinio karo auka ir būti išmurdytas Tapistano purve. Tiems žmonėms, kurie užspardomi taip, kad neatsikeltų, gyvenimas ne ką lengvesnis.

O minioje "Laikykit vagį" garsiausiai šaukia pats vagis - ir tai yra baisiausia.
Karas Lietuvoje tęsis ir tada, kai pasaulyje karai baigsis.
Karai pasaulyje tikrai baigsis ir sugrįš dėkingumas už paprasčiausius dalykus: taiką, žemę, orą, tylą, bučinį…
Lietuvoje - vidiniuose karuose - žmonės amžiams liks atriboti nuo gražiausių vilčių ir svajonių, dar ilgai gyvens nuolatinėje baimėje, jiems bus nuolat rodomi "teisingi" genderinio kelio ženklai. Jiems bus sunku būti atspariais ne tik pavojingiems tapinizmo virusams, bet ir kovoje su primestomis niekšų taisyklėmis.

Jei visa tai matydami šypsotės - nereiškia, kad neskauda.
Kaip jaustis, kai taikos metu tave naikina?
Tu gali išverkti visų Ukrainos motinų sūnų praradimo ašaras, Tu gali pamaitinti visus pasaulio alkstančius, nors negali turėti nieko, nes turėti negali.
Bet tu gyveni nuolatinėje baimėje, nors aplink nesproginėja sviediniai.
Tik bejėgiškumo ir neapykantos jausmas parodo, kad tu dar gyvas.
Ir kiti dalykai tau jau nesvarbūs.
Kiekvienas turime kariauti savo karą ir gerai žinoti, kas yra priešas.
Kai žmonės yra karo būsenoje, tapinoidams tai yra geriausias laikas vykdyti savo "pokyčius".
Niekam neleidžiama užsiimti jokia "antikonservatorine", "antigenderine" veikla, nes tai prilyginama "antivalstybiniam" galvojimui.
Jei manote kitaip - esate "prieš Ukrainą", esate "prorusiškas vatnikas" ir "valstybės priešas" ir tapinoidai tą jums kaipmat išaiškins.
Lietuvoje padoriems žmonėms taikomos taisyklės, nepaisant teisės.
Kuo garsiau klykia Tapino "patriotai", tuo daugiau jie pašerti.
O normalus žmogus negali nė žioptelėt, nes bepročių minia bematant subildės tavęs suspardyt.
Ir tai tampa kasdienybe.
Niekas negali būti abejingas tam karui, kuris vyksta aplinkui.

Belieka palinkėti sau ir Lietuvai to, ko labiausiai ilgimės - vidinės taikos ir keleto gerų dalykų, kuriuos galime sukurti tikėjimu, maldom, meile ir, žinoma, darbais.

Tokia mažytė Lietuva ir tiek daug joje baisumų ir skausmo…
O labiausiai skaudu, kai negali nubausti skriaudiko.

Atsimerk, Viešpatie…