Ši nuotrauka - iš interneto. Tiesiog soc. tinkluose radau priminimą, kad šiomis dienomis prieš išeinant į Vilniaus gatves - tokia apsauga praverstų.
Nes Lietuvoje "kitaminčių" jau niekas negina ir nesaugo. O ir saugoti nėra ką - jų mažai likę.
Tapistanas Marijos žemę privedė prie nusikalstamai pavojingo susipriešinimo - kiek įmanoma labiau nekęsti "kitaminčių" ir jų gyvenimą paversti pragaru.
Sostinės puvas slidus. Teks saugotis…
Sveiko proto pusėje begalė įtampos, beviltiškumo ir bejėgiškumo.
Iš sveiko proto dabar tyčiojasi, kas tik netingi.
Į kalną kadaise lietuviai lipo kartu - į pakalnę leidžiamės - po vieną.

Žinot, kai rimtai pagalvoju - man devynioliktas amžius, palyginus su genderine "Tapistano" era, atrodė daug gražesnis - džiovos pakąsti poetai tada rašė iš paskutinių jėgų, požiūris į poeziją ir Tėvynę buvo kaip į šventą darbą, tada buvo konkreti meilė Lietuvai.
O kas liko dvidešimt pirmo amžiaus Tapistano" pelkėse? Pinigai.
Tai - pagrindinis visų ir visko kriterijus. Už pinigus ryžtasi viskam. Aukoja savo orumą, savigarbą, moralės principus.
Nelengva buvo būti neturtingu devynioliktame amžiuje.
Taip. Tada jie buvo skurdūs. Bet orūs.

O kas dabar?
Lietuvoje viskas perkama, užsakoma ir parduodama.
Kai užsakytas "Vilniaus brigados" "šnipas"- "zadanijų vykdytojas" ir "užingridinio teismo" "tyrėjas" viename su savo "žurnalistiniais tyrimais" prasineša per Vilnių - Makaraitytei lieka tik ant apkaso dugno slėptis.
Reikia atidirbti už gautus pinigus ir paslaugas.
Norėčiau pamatyti žmogų, kuris po tokio "tapistaniško" reketo pademonstruotų, kaip įmanoma neišsikraustyti iš proto.

Tautos supriešinimas - didelis nusikaltimas.
Kiekvienas žmogus dvidešimt pirmame amžiuje turi užsiimti pats savo gelbėjimu nuo tapinoidų, nes Temidės svarstyklės išsibalansavo, o ir pati Temidė pamažu praranda teisingumo įgūdžius.
Ginkitės patys, kai Jus gąsdina, seka, terorizuoja, reketuoja.
Kentėk, badauk, mirk, skųskis, - bet pasiskųsti juk nėra kam.
Žmonės, braidydami po Tapistano purvą, jau praranda gyvenimo valstybėje pojūtį.
Nes žmogui reikia motyvų laikyti save "valstybės piliečiu".
Lietuva tampa šalimi, kuri tik legendose ir tegali egzistuoti.
Artėja horizonto linija, kai išgyventi ir savo orumą apginti žmogus galės tik nusikalstamu būdu.

Jau neįdomūs gintaro gabalėliai, meilės atodūsiai, žodžiai "draugas", "sąžinė", "prasmė".
Liko tik žaidimai spalvotais skrituliukais - pinigais, akyse tirpstanti tuštybė ir vis gilėjančios pragariškos ydos, žudančios mintis, laiką, jėgas ir jausmus.
Kaip išvesti Lietuvą iš "Tapistano" dykumų ir iš neišbrendamų, nesibaigiančių, sekinančių dvasinių krizių?
Kad kiekvienas lietuvis galėtų oficialiai pareikšti savo žmonai, draugams ir visiems, kurie nori išgirsti: "Gyvenime nekelsiu kojos iš Lietuvos. Net jei visas žemes su šventais žolynais kosmopolitai išparceliuos, net jei genderine eurodvasia auklėjamas jaunimas liaudies dainas bei papročius pamirš, net jei Gedimino pilį Eurotaryba lieps demontuoti - dar liks autentikos ir sveiko proto mūsų šalyje, priklausančios tik Lietuvai ir niekam daugiau. Tai būsiu AŠ ir JŪS."

Bet kol kas Marijos žemėje gyvenimas toks, kad nusikeikti nepakaktų, o rašant knygas - pritrūktume popieriaus.
Kur riba? Ir koks pavojus ją peržengus?