Praėjo daugybė metų. Sąsiuvinius jau seniai pakeitė ekranai, tačiau raudona linija, už kurios prasideda paraštė, liko. Tik šiandien ji įgijo kitą prasmę: vienoje jos pusėje šiandien telpa teisingai kalbantys, tinkamai besipiktinantys ir laiku reikiamą poziciją užėmę bei su visu pasaulio blogiu už visuotinį gėrį nuožmiai kovojantys žmonės. Kitoje atsiduria tie, kurių mintys nebetelpa į patvirtintą ir visuotinai priimtą eilutę. Paraštėse dabar rašomos pavardės. Pavardės tų, kurie turi savo nuomonę.

Gytis Paškevičius, Žydrūnas Savickas, Juozas Statkevičius, Egidijus Dragūnas, Rimas Tuminas. Tai toli gražu ne visi ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų garsūs žmonės. Skirtingi vardai, skirtingi gyvenimai, skirtingi charakteriai, tačiau jų istorijos pagrįstai leidžia paklausti: kada žmogaus pasisakymas tampa pagrindu persvarstyti visą jo gyvenimą, kūrybą ir nuopelnus bei kas yra tie, kurie žino tą tikrąją tiesą?

Pseudopandemija aiškiai parodė, kaip greitai galima perbraukti žmogaus biografiją. Dešimtmečius dirbęs ir savo srityje pripažinimą pelnęs žmogus staiga tapdavo pirmiausia „antivakseriu“. Šis žodis į vieną maišą sutalpino ir klausimus apie ribojimų proporcingumą, ir nepasitikėjimą valdžia, ir tikras nesąmones. Viešojoje diskusijoje skirtumai pradėjo trukdyti. Etiketė buvo patogesnė. O klijavo ją nežinia iš kur atsiradę iki tol niekam negirdėti dudai, kasiulevičiai, striogos ar zemliai-balevičiai. Beje, o kur jie visi staiga pradingo, stebuklingai pasibaigus kovido psichozei?

Antivakserio etiketė veikė kaip raudonas mokytojo brūkšnys: toliau skaityti nebereikia, argumentų nagrinėti taip pat nebereikia: pažymys parašytas, sąsiuvinis užverstas. Vėliau panašus egzaminavimas persikėlė į diskusijas apie karą Ukrainoje, kuris stebuklingai pabaigė kovidą. Atsirado prievolė laiku, tinkamais žodžiais ir tinkama forma parodyti savo poziciją, visa gerkle rėkti apie paramą Ukrainai ir žinoti vienintelį teisingą atsakymą į egzistencinį klausimą „kieno Krymas”. Žmogaus darbų nebepakako – reikėjo viešo pasaulėžiūrinio pažymėjimo, kad nesi vatnykas, kaip ir galimybių paso atveju.

Žydrūnas Savickas savo vietą pasaulio galiūnų sporto istorijoje užsitarnavo unikaliais rezultatais, tonomis iškeltų svorių, titulais, rekordais ir ilgais metais sunkaus darbo. Tačiau po jo dalyvavimo 2022 metų Sausio 13-osios proteste neteisingoje geležinės tvoros pusėje pasigirdo siūlymų atimti iš jo Biržų rajono garbės piliečio vardą.

Tuomet garbės piliečio vardo komisijos narys Vaidotas Butkevičius pasakė tai, kas, atrodytų, turėtų būti savaime suprantama: „Nemanau, kad pažiūros yra pretekstas svarstyti klausimą dėl vardo atėmimo“. Ir pridūrė: „Pats nebūčiau dalyvavęs, nepateisinu, bet už dalyvavimą atimti nuopelnus – tikrai ne“.

Paprasta ir logiška politiko mintis: sportininko pasiekimai nepriklauso nuo jo santykio su Vyriausybės politine linija. Tačiau politinių aistrų aplinkoje net ją tenka ginti. Vėliau Biržų rajono meras Vytas Jareckas paaiškino: „Biržų rajono savivaldybėje diskusijos ar svarstymai jūsų minimu klausimu dėl Biržų rajono garbės piliečio vardo Žydrūnui Savickui nevyksta, nes nėra gautas oficialus kreipimasis.“

Vardas atletui liko, tačiau viešai pasiūlyta bausmė jau buvo nuskambėjusi. Žmogui parodyta, kad ankstesnę pagarbą galima mėginti panaudoti dabartiniam jo elgesiui reguliuoti tinkama kryptimi.

Gyčio Paškevičiaus istorijoje iškėlimas į paraštę įgavo fizinį pavidalą. Jo delno įspaudas nebuvo perkeltas į atnaujintą Nidos Žvaigždžių šlovės taką. Konfliktas kilo dėl sūnaus pasisakymų apie karą ir paties atlikėjo reakcijos. Tačiau ši pasekmė palietė jo profesinio pripažinimo ženklą. 2025 metais dvaro klounas, girtas vairuojantis automobilį, Arūnas Valinskas paaiškino: „Ne, jau tas delnas užlydytas – jo fiziškai nebėra. Su juo mes nesiruošiam jokių delnų daryt ir tai galutinis sprendimas.“

Delnas užlydytas. Girdite? Lyg ir smulkmena: buvo žmogaus įspaudas, dabar jo nebėra. Dainos liko tos pačios, klausytojų prisiminimai niekur nedingo, tačiau keli sprendimų priėmėjai, vadovaujami vieno nevykėlio, gali nubrėžti ribą ir pasakyti: šitoje bendros istorijos vietoje tavęs nebebus.

Paškevičiui galima pritarti ar jam prieštarauti. Jo nuomonė turi teisę egzistuoti, kaip ir bet kuri kita. Tačiau kam prireikė jo delno? Ir kokią pamoką turėtų išmokti kiti atlikėjai, išgirdę dvaro klouno žodžius „galutinis sprendimas“?

Mados pasaulyje toli už Lietuvos ribų žibantis Juozas Statkevičius taip pat turi ilgą profesinį gyvenimą, kūrybą, auditoriją ir ne visiems patogų charakterį. Tačiau patogumas valdžiai apskritai yra keistas reikalavimas menininkui. 2022 metų vasarį pasipiktinimą sukėlė jo nuotrauką lydėjusios grotažymės. Po kilusios reakcijos dizaineris paskelbė: „Bet suprasdamas žmonių nepasitenkinimą atsistatydinu iš „L‘Officiel Lithuania“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų“. Tame pačiame pareiškime jis palaikė Ukrainą ir pasmerkė Rusijos agresiją.

Per kelias dienas žmogaus viešas kūrėjo portretas susitraukė iki vieno įrašo. Įrašas socialinio tinklo paskyroje tapo byla, grotažymės – kaltinamąja medžiaga, o žmogaus nuomonė – konflikto priežastimi. Visa kita kūrėjo biografijoje tuo metu atrodė mažai kam įdomu.

Į šį sąrašą įrašykime ir Egidijų Dragūną. SEL koncertai į visos Lietuvos arenas sutraukia tūkstančius žmonių; apie vieną pasirodymą Vilniaus Kalnų parke organizatorių pranešime skelbta, kad susirinko daugiau kaip penkiolika tūkstančių klausytojų, pilnas arenas surenka ir didieji miestai. Tai auditorija, kuri savo pasirinkimą parodo ateidama į koncertą.

2022 metais po Dragūno pasisakymo, kuriame karą jis pavadino „natūraliu planetos išvalymu“, sekė muzikantų pasitraukimas, koncertų atšaukimai ir dainų šalinimas iš regioninių radijo stočių. 2022 metų kovo 1 dieną LRT paskelbė to paties teisėjo Arūno Valinsko kreipimąsi į radijo stotis, televizijas ir naujienų portalus, kuriame jis ragino pašalinti Egidijų Dragūną ir jo kūrybą iš grojaraščių, repertuarų bei naujienų. Netrukus Lietuvos regioninių radijo stočių asociacijos prezidentas Liudas Ramanauskas paskelbė ir konkretų sprendimą: „Mūsų pozicija aiški – Selo kūrybos mūsų radijo stočių eteryje nebus.”Manote, nuo tada SEL kūriniai tapo mažiau populiarūs?

Tais pačiais 2022 metais festivalio „Jachtklubas OPEN AIR 2022“ organizatoriai paskelbė: „Atsižvelgę į Egidijaus Dragūno išsakytus viešus pasisakymus Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu, nusprendėme nutraukti bendradarbiavimą su grupe SEL.“

Egidijus Dragūnas yra ypač nepatogus pavyzdys tiems, kurie viešumo kontrolę painioja su visuomenės nuomone. Galima jo nemėgti, nesiklausyti muzikos, kritikuoti elgesį. Tačiau jo klausytojai niekur nedingsta. Jų pasirinkimas ir pilnos arenos primena, kad visuomenė nesibaigia ties radijo grojaraščiu ar televizijos studijos durimis.

Šviesaus atminimo teatro genijaus Rimo Tumino istorijoje raudoną paraštės liniją brėžė jau politinė valdžia. Kultūros ministras, įsigijęs paršo akis ir pasisavinęs savivaldybės pinigus, politinis nevykėlis Simonas Kairys pareikalavo teatro vadovo atleisti režisierių arba trauktis pačiam, o apie Tuminą pasakė: „Atsiprašau, garbusis režisierius man niekuo nesiskiria nuo girto rusų kareivio, belendančio į svetimą žemę.“

Šiuos žodžius verta perskaityti lėtai. Juos pasakė bespalvis kultūros ministras apie teatro Kūrėją. Žmogus su visa savo kūrybine istorija vienu sakiniu sulygintas su į svetimą žemę besiveržiančiu girtu kareiviu. Ši politikos juokdario išstenėta išmintis bus prisimenama dar ilgai po to, kai tuščio kostiumo kultūros ministro kėdėje pavardė bus visuotinai pamiršta.
Tumino darbas Maskvoje ir ankstesni pasisakymai galėjo būti pagrindas diskusijai, tačiau teatro paskelbtame jo pareiškime buvo ir tokie žodžiai: „tai, ką daro Rusija, yra agresija, bandymas susigrąžinti imperiją, jos valdas, tai okupacija, nusikaltimas“. Sutartis su režisieriumi vis tiek buvo nutraukta.

Pagrindinėje puslapio dalyje, toje, kur iki paraštės, tuo metu rašomos naujos ir tik siaurame specialistų rate žinomos pavardės. Ar jums teko girdėti, kad iškiliai kovotojai už Money’kos Garbačiauskaitės laisvę tildyti visus, kas ne konservatoriai, Gintarei Masteikaitei 2026 metais paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija? Oficialiame nutarime įrašyta: „Gintarei Masteikaitei, šiuolaikinio šokio ir scenos meno kūrėjai“. Premijos dydis – 25 160 eurų.

Kitas nuožmus kovotojas už tą patį yra tūlas Karolis Kaupinis. 2025 metais Lietuvos kino centras jam skyrė dešimties mėnesių individualią stipendiją filmo „Ordinas“ scenarijui rašyti. Už buvimą ne paraštėse, o teisingoje lapo pusėje.

Šie nuo fondų priklausomi kūrėjai tikriausiai turi kažkokią profesinę patirtį ir teisę į pripažinimą. Tačiau turi ir viešai išsakomą teisingą politinį balsą. Kaupinis savo protesto kalboje rašė: „Tai mūsų šiandieninė būklė. Po truputį esame pratinami prie naujos žemumos“. Šią kalbą LRT už visų mūsų pinigus paskelbė atskiru autoriniu tekstu.

Tad klausimas viešumo dalytojams labai paprastas: ar politinis aktyvumas vieniems sustiprina profesinį autoritetą, o kitiems jį panaikina? Kas nustato, kuris protestuotojas kalba bendruomenės vardu, o kuris jau vertas svarstymo dėl anksčiau suteiktos garbės ar titulo?

Internete kelionę į paraštę žmogui galima sukurti dar tyliau. Matomumo ribojimą ne kartą esu patyręs ir pats. Įrašas yra, paskyra veikia, tačiau kelias iki skaitytojo susiaurėja iki adatos skylutės. Prisimenate „faktų tikrintojus”? „Meta“ priežiūros tarybos dokumente buvo aiškinama: „Kai faktų tikrintojai pažymi turinį, „Meta“ jį reitinguoja žemiau vartotojų naujienų srautuose“ – tai atvira cenzūra. O ir pati „Meta“ gerokai vėliau pripažino: „Programa, skirta informuoti, pernelyg dažnai tapo cenzūros įrankiu.“

Štai ir visa šiuolaikinės paraštės antologija. Žmogui leidžiama kalbėti, o jo balsui sumažinamas garsas. Paskui galima garsiai pasidžiaugti, kad žodžio laisvė niekur nedingo. Ir nereikia manyti, kad paraščių braižytojai darbuojasi tik Lietuvoje. J. K. Rowling už poziciją biologinės lyties ir moterų teisių klausimais sulaukė boikoto raginimų. Richardui Dawkinsui dėl pasisakymų apie translytiškumą Amerikos humanistų asociacija atšaukė anksčiau skirtą apdovanojimą. Elonas Muskas dėl savo politinių pasirinkimų, kovos su „woke“ kultūra ir sprendimų valdant „X“ tapo nuolatinių ideologinių susirėmimų dalyviu.

Skirtingi žmonės, skirtingos ir jų istorijos, tačiau visur verta pastebėti tą pačią ribą: kada dar ginčijamasi su žmogaus mintimis, o kada jau reikalaujama, kad jo apskritai nesigirdėtų. Nes naujieji sąsiuvinių prižiūrėtojai turi įdomų įprotį: patys perbraižo paraštes, o paskui piktinasi, kad kažkas atsidūrė už jų. Vakar dar buvai liberalas, šiandien jau „radikalas“, nors kartais viso labo likai prie tos pačios savo nuomonės.

Tačiau šios istorijos veikia ir tuos, kurių pavardžių nežinome. Jie pamato kolegų drąsos kainą ir pasirenka tylą. Įrašas taip ir lieka juodraštyje, klausimai nutylimi. Niekas lyg ir neįsako, kuri tiesa yra teisinga, bet visi tą puikiai supranta.

Mokykloje paraštę palikdavome mokytojo pastaboms. Suaugę turėtume nustoti ieškoti mokytojo, kuriuo tikime ir žinome, kad jis visiems parašys teisingą pažymį. Bet tai niekada nebus tie, kurie šiandien įsivaizduoja save jais esantys.

Žmonės už raudonos paraštę žyminčios linijos tebėra mūsų visuomenės dalis. Su talentais, kartais ir klaidomis, darbais bei teise kalbėti. Sąsiuvinio puslapį galima tvarkingai ištaisyti arba net perrašyti. Visuomenę, iš kurios nuolat trinami nepatogūs žmonės, perrašyti bus gerokai sunkiau. Jei tai ir toliau bus bandoma daryti, galiausiai mes patys nustosime tuos darytojus gerbti.

„Jeigu laisvė apskritai ką nors reiškia, tai reiškia teisę sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti.“ Tai citata iš Džordžo Orvelo publicistinės esė „Spaudos laisvė“, 1945 metais parašytos kaip puikaus kūrinio „Gyvulių ūkis“ pratarmė.