Valdžia privatizuoja valstybę ir tiesą, o opozicijos veikėjai kartais privatizuoja žmonių nusivylimą. Žmonės pyksta dėl neteisybės, skurdo, melo, pažeminimo ir nori, kad kas nors juos išgirstų ir bent kažką pakeistų. Ir štai, atsiranda žmogus, kuris pasako tai, ką jie patys galvoja.

Pagaliau savas! Juk kalba mūsų vardu ir netrukus ima manyti, kad mūsų vardu gali ir spręsti. O dar vėliau – kad nepatenkinti žmonės jam priklauso. Jeigu kitas opozicijos veikėjas pasiūlo geresnį sprendimą, jis bemat tampa konkurentu, o sulaukęs daugiau palaikymo – priešu. 

Žmonėms ėmus konkurento klausytis jis tampa išdaviku, nes svarbiausia juk ne žmonių problema, o kad kitas netaptų problemos sprendėju. Taip žmonių neviltis virsta politine nuosavybe, o nusivylę piliečiai – asmeninio autoriteto kapitalu.

Nemaža dalis opozicijos bijo pergalės, nors apie tai niekas niekada nekalba. Nes pralaimėjimas, apie kurį tvirtai žinojai iš anksto, suteikia daugybę malonių pranašumų. Galima kaltinti rinkėjus, žiniasklaidą, sistemą, konkurentus, slaptąsias tarnybas ir netinkamą Mėnulio fazę ir būti nesuprastu genijumi.

O pergalė sukeltų didžiulių rūpesčių, ką parodė žaliavalstiečiai, nesugebėję suformuoti normalios komandos, ilgam palaidoje žmonių viltį ir tikėjimą permainomis. Reikia priimti ryžtingus, keičiančius supuvusią partokratijos sistemą sprendimus, kuriems kiaušiniai per minkšti. Spręsti problemas ne popieriuje, atsakyti už klaidas.

Ir staiga paaiškėja, kad lengviau būti teisiam, kai nuo tavęs niekas nepriklauso. Todėl dalis opozicionierių daug pliurpia, bet nesąmoningai daro viską, kad tik neprireiktų savo teisumo patikrinti praktikoje. Nuolat reikalauja atsakomybės iš kitų, tačiau patys gyvena nuostabiame pasaulyje, kuriame už nieką neatsako.

Tai politinė nekaltybė, kurią galima išsaugoti iki gilios senatvės. Opozicija gali tapti pačios sistemos, prieš kurią tariasi kovojanti, sudėtine dalimi nebūdama jos nupirkta, užverbuota ar sąmoningai kontroliuojama. Nes sistema išmoko gyventi su savo kritikais. Dar daugiau – jai naudinga, kad tie neįgalūs ir amžinai tarpusavyje besiriejantys kritikai egzistuoja.

Jie pasauliui parodo "mūsų demokratiją". O dar nepasitraukusiems į vidinę emigraciją suteikia galimybę išlieti pyktį, pasijusti kovojančiais, dalyvaujančiais, besipriešinančiais. Ir nepasitenkinimas tampa kasdieniniu ritualu: rytą pasipiktinai, vakare pasidalijai įrašu, kitą dieną pakartojai – ir niekas nepasikeitė. Žmonės mano, kad dalyvauja politinėje kovoje, o iš tikrųjų dalyvauja politinio nepasitenkinimo vartojime garo slėgio katile švilpuku.

Keli nemalonūs klausimai. Kas, jeigu didžiausia opozicijos problema yra ne tai, kad ji nesugeba nugalėti valdančiųjų, nes jau seniai išmoko patogiai gyventi pralaimėdama? O kas, jeigu dalis nusivylusios visuomenės taip pat nebenori nieko keisti, o tik nori turėti ką nors, kas gražiai, garsiai ir įtikinamai pasakytų, kokia ji teisi ir kokie visi kiti niekšai?

Ar jums neatrodo, kad tai ne vien "sistemos" ar opozicijos, o ir visuomenės politinės kultūros problema? Nes atsiranda savotiškas nerašytas sandoris: vieni parduoda pasipiktinimą ir gauna populiarumą, kiti jį perka gaudami moralinį pasitenkinimą. O valdžia gauna tai, ko jai labiausiai reikia – laiką ir ramybę.

Sakot nesąmonė, valdžia infiltruoja pakabintus provokatorius, kenkia ir t.t.? Bet kam valdžiai tie agentai, kada politinė aplinka nuolat gamina žmones, kurie opozicijoje atlieka naudingą darbą ir dar didžiuojasi savo nepriklausomybe?
Ar galima išlaisvinti visuomenę, kuri labiau trokšta turėti savo "didvyrius gelbėtojus" negu pati tapti savo likimo šeimininke? Gal didžiausia problema ne apgavystė, o daugybė norinčiųjų būti apgaudinėjamais būtent taip, kaip jiems patinka?

Ar ir jums kartais neatrodo, kad tai tiesiog didysis politinis teatras? Valdžia ir opozicija kaunasi kaip dvi priešiškos kariuomenės, pasirengusios viena kitą sunaikinti, bet labiau primena du teatro kolektyvus toje pačioje scenoje. Vieni vaidina atsakingus valstybės gelbėtojus, kiti – narsius kovotojus su valstybės gelbėtojais.

Viename scenos kampe kalba apie sudėtingą geopolitinę situaciją, kitame – apie tautos išdavystę. Vieni žada stabilumą, kiti – permainas, tačiau abu kolektyvai puikiai supranta, kad svarbiausia – neprarasti žiūrovų. Nes be žiūrovų nebebus nei valdžios, nei opozicijos, nei bilietų, nei aplodismentų.

Todėl spektaklis turi tęstis, kartais aktoriai pasikeičia vietomis – buvę gelbėtojai tampa kovotojais, buvę kovotojai – gelbėtojais. Žiūrovai švilpia, ploja, mėto pomidorus, perka naujus bilietus. O scenos darbininkai tik pakeičia dekoracijas. Ir tas šou vadinamas Lietuvos "politiniu gyvenimu".

Tai ne vieno teksto klausimas, o ir ilgų juk " niekas neskaito", todėl čia sustoju ir pratęsiu kitą kartą. Tikslas – pradėti diskutuoti ir GALVOTI. Tam pirmiausia būtina pasakyti kas ir kaip yra. O ant veidrodžių pykti neverta.