Iš karto pasakysiu – nesu Jessica Shy muzikos klausytojas. Mano muzikinis pasaulis yra visai kitoks ir vargu ar galėčiau išvardyti penkias jos dainas. Bet gal kaip tik todėl į visą šią istoriją galiu pažiūrėti ne kaip gerbėjas, o kaip žmogus, kuriam įdomu, kaip sukuriamas toks reiškinys.

Kai buvo pradėti pardavinėti bilietai į pirmąjį Vingio parko koncertą, jie praktiškai išnyko per parą. Buvo paskelbtas antras koncertas – ir rinka be didesnių problemų sugėrė dar kelias dešimtis tūkstančių bilietų. Lietuvos mastais tai jau nebe šiaip sėkmingas koncertas. Tai labai rimtas verslo rezultatas.

Šiais laikais daugybė žinomų žmonių savo vertę bando kurti pagal labai paprastą principą – reikia būti visur: televizijoje, portaluose, socialiniuose tinkluose, renginiuose. Reikia nuolat ką nors pasakyti, parodyti, pakomentuoti, susirasti, išsiskirti ir visą tai daryti labai garsiai. Ilgainiui atsitinka labai paprastas dalykas – žmogaus visiems pasidaro per daug.

Jessica Shy pasirinko kitą kelią. Ji nėra dingusi iš viešumos, bet kartu nepaverčia savo asmeninio gyvenimo nesibaigiančiu serialu. Mes kasdien neskaitome, ką ji valgė, kur atostogavo, su kuo susipyko ir ką mano apie kiekvieną Lietuvoje kilusį skandalą. Todėl publika nuo jos paprasčiausiai nespėja pavargti.

Versle tai sena taisyklė – jeigu pasiūla ribota, o paklausa didelė, produkto vertė kyla. Žinoma, vien paslaptingumo neužtenka. Gali metų metus nesirodyti viešumoje ir niekas tavęs nepasiges. Pirmiausia turi būti produktas, už kurį žmonės pasirengę mokėti. Jessica Shy atveju toks produktas yra muzika, akivaizdžiai pataikiusi į labai didelės auditorijos muzikinį skonį.

Man patinka ir modelis, kaip buvo auginamas pats verslas. Nebuvo mėginimo iš karto šokti į Vingio parką ir tikėtis stebuklo. Pirmiausia dainos, klausytojai, mažesnės scenos, paskui didesni koncertai, arenos ir tik tada – Vingio parkas. Kitaip tariant, pirmiausia buvo sukurta paklausa ir tik paskui didinama pasiūla.

Atrodytų elementaru, bet versle būtent čia padaroma daugybė klaidų. Žmonės neretai pirmiausia investuoja į didelę infrastruktūrą, plečiasi, samdo darbuotojus, didina išlaidas ir tik paskui pradeda galvoti, ar jų produktui apskritai yra pakankamai pirkėjų. Čia viskas vyko atvirkščiai: pirmiausia atsirado auditorija, pasirengusi pirkti, o tik tada jai buvo pasiūlytas vis didesnis produktas.

Ekonomistai net pasiūlė terminą – „Jessiconomy“.

Šimtas tūkstančių žmonių Vingio parke – tai ne tik šimtas tūkstančių parduotų bilietų. Žmonės į Vilnių atvažiavo iš kitų miestų, dalis – gal ir iš užsienio. Jiems reikėjo viešbučių ir apartamentų, restoranų, kavinių, taksi, viešojo transporto, degalinių ir kitų paslaugų. Koncertų savaitgaliui buvo organizuojami papildomi autobusai ir net didesnės talpos traukiniai tarp Vilniaus ir Kauno. Vienas privatus muzikinis renginys privertė prie savęs derintis dalį miesto infrastruktūros.

Dar yra visa koncertų infrastruktūra: scena, garsas, šviesos, ekranai, apsauga, logistika, reklama, prekyba, techninis personalas ir daugybė kitų paslaugų. Už dviejų vakarų scenoje stovi gerokai didesnė ekonominė mašina, negu mato žiūrovas.

Pasaulyje tokie reiškiniai stebimi jau seniai. Taylor Swift koncertų ekonominis efektas net gavo atskirą pavadinimą – „Swiftonomics“. Jos koncertai miestams reiškia ne tik bilietų pardavimą, bet ir viešbučių užimtumą, restoranų pajamas, transporto srautus bei milijonus papildomų išlaidų.

Lietuvos rinka nepalyginamai mažesnė, todėl ir mastelį turime vertinti pagal savo dydį. O mūsų mastu 100 tūkstančių žmonių, per vieną savaitgalį atėjusių pas vieną lietuvių atlikėją, yra milžiniškas skaičius.

Pabandykime surasti daug lietuviškų verslų, kurie per dvi dienas sugebėtų savo pagrindinį produktą parduoti 100 tūkstančių klientų. Ir dar tokiomis sąlygomis, kai nereikia pirkėjo įkalbinėti – jis pats laukia, kada prasidės prekyba.

Čia yra dar vienas dalykas, kuris man atrodo labai svarbus. Pirkdamas bilietą prieš pusmetį žmogus iš esmės perka pažadą. Jis dar nežino, koks bus koncertas, koks oras, kokia programa ir net kokia jo paties nuotaika tą vakarą. Jis sumoka pinigus todėl, kad pasitiki vardu. O pasitikėjimas yra vienas vertingiausių dalykų bet kuriame versle.

Jessica Shy šiandien turi tai, ko negalima nusipirkti vien reklama – didžiulę lojalią auditoriją, atpažįstamą vardą ir reputaciją. Visa tai jau turi ir labai konkrečią finansinę išraišką. Viešai skelbtais duomenimis, jos vardu veikiančios mažosios bendrijos grynasis pelnas per 2024 ir 2025 metus kartu viršijo milijoną eurų.

Tačiau būtent čia prasideda kita, gal net svarbesnė šios istorijos dalis. Populiarumas muzikoje niekada nėra amžinas.

Savo laiku pasaulis kraustėsi iš proto dėl „Bay City Rollers“. Septintajame dešimtmetyje jų gerbėjų isterija buvo tokia didelė, kad atsirado net atskiras terminas – „Rollermania“. Po kelių dešimtmečių panašaus masto pasaulinį fenomeną sukūrė „Spice Girls“. Jų vardą žinojo praktiškai visi, jų muzika, drabužiai ir įvaizdis tapo milžinišku verslu.

Tačiau keičiasi kartos, muzikinis skonis ir mada. Tai, kas vieną dešimtmetį atrodo neįveikiama, kitą jau tampa muzikos istorijos dalimi. Tai nėra nei „Bay City Rollers“, nei „Spice Girls“ nesėkmė. Tiesiog tokia yra populiariosios muzikos prigimtis.

Todėl man šiandien įdomiausias klausimas ne tas, kiek Jessica Shy uždirbo per du vakarus Vingio parke. Įdomiau, ką ji padarys su tuo, ką jau sukūrė.

Jos rankose šiandien yra keli labai vertingi dalykai: didžiulė auditorija, vardas, reputacija ir pinigų srautas. Protingiausi pasaulio atlikėjai savo populiarumo metus išnaudoja ne tik tam, kad kuo daugiau uždirbtų koncertuodami. Jie stengiasi scenos sukurtą vertę paversti kapitalu, kuris gali veikti ir tada, kai scena vieną dieną taps mažesnė.

Autorinės teisės, muzikos leidyba, koncertų organizavimas, produkcija, investicijos, nekilnojamasis turtas, nuosavi prekių ženklai – kelių yra daugybė. Nežinau, kurį pasirinks Jessica Shy, ir nenoriu už ją spėlioti. Bet iš to, kaip iki šiol buvo auginama jos karjera, matyti vienas dalykas – čia nėra daug vietos atsitiktinumui.

Todėl man ši istorija įdomi net ir nesiklausant Jessica Shy muzikos. Ji parodė, kad Lietuvoje galima sukurti labai stiprų asmeninį prekės ženklą nepranešinėjant visuomenei apie kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną. Kad galima auginti auditoriją nuosekliai, neskubėti, nepervertinti savęs ir į didžiausią šalies koncertų erdvę ateiti tada, kai jau žinai, jog žmonės ten ateis kartu su tavimi. Versle turbūt sunkiausia pasiekti būtent šitą tašką – kai nebe tu ieškai klientų, o klientai laukia tavęs.

Jessica Shy, panašu, jį pasiekė.

Ir čia labai tinka viena garsiausių Warrenui Buffettui priskiriamų minčių: „Reputacijai sukurti reikia dvidešimties metų, o jai sugriauti – penkių minučių. Jei apie tai pagalvosite, elgsitės kitaip.“

Jessica Shy dvidešimties metų tam neprireikė. Ji jau turi vardą, auditoriją ir verslą, apie kurį galima kalbėti ne vien Lietuvos muzikos masteliais.Dabar svarbiausia protingai panaudoti tai, kas sukurta.
Kol kas, žiūrint iš šalies, atrodo, kad mergina puikiai supranta, ką daro.