Todėl kiekvieną kartą, kai prezidento žodžiai ima skirtis nuo vakarykščių teiginių, pralaimi ne opozicija ir ne valdantieji. Pralaimi visa valstybė.

Vasara – atostogų metas. Tik ne valstybės vadovui. Nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme nėra nustatyta, kad Respublikos prezidentui priklauso kasmetinės atostogos ar būtų reglamentuota jų trukmė, suteikimo tvarka arba apmokėjimas. Tai nėra atsitiktinumas, nes prezidentas nėra nei darbuotojas pagal Darbo kodeksą, nei valstybės tarnautojas, kuriam taikomas Valstybės tarnybos įstatymas.

Ar tikrai prezidentas neatostogauja? Šiomis dienomis Prezidentūra ramina visuomenę: šalies vadovas išvyko į Madeirą dirbti nuotoliniu būdu. Skamba moderniai: XXI amžius, nuotolinis darbas, kompiuteris, vaizdo konferencijos ir elektroniniai parašai. Ir darbas, darbas, darbas. Valstybės labui, bet nuotoliniu būdu.

Viskas lyg ir logiška. Tik kažkodėl lieka neatsakytas labai žmogiškas klausimas – kodėl darbui pasirinkta būtent Madeira? Jeigu jau valstybės vadovas gali vienodai gerai dirbti iš Atlanto salos, tai kuo blogesni būtų Nida, Palanga, Druskininkai ar Zarasai? Arba Sen Tropezas? Kodėl Lietuvos žmonėms turėtų atrodyti savaime suprantama, kad prezidento darbo vieta rugpjūtį persikelia į vieną populiariausių Europos kurortų?

Čia kalba net ne apie kelionę. Prezidentas, kaip ir kiekvienas mūsų turi teisę ilsėtis. Problema yra tada, kai akivaizdus poilsis visuomenei pristatomas kaip nenuilstamas darbas valstybės naudai. Galbūt iš tiesų prezidentas Madeiroje dirba po dvylika valandų per dieną. To paneigti negaliu, nes nežinau. Tačiau politikoje svarbu ne tik tai, ką darai, o ir tai, kaip tavo veiksmai atrodo žmonėms. Ši istorija atrodo labai panaši į seną lietuvišką tradiciją: jeigu visuomenė tavo veiksmus gali suprasti ne taip, vadinasi, reikia sugalvoti dar gražesnį paaiškinimą.

Ir čia verta prisiminti, kad tai nėra pirmas kartas. Per šešerius savo prezidentavimo metus Gitanas Nausėda ne kartą įrodė vieną pastovią savo savybę – jo pozicijos stebėtinai lengvai prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių.

Prisiminkime kad ir visai neseną diskusiją dėl branduolinio ginklo. Ilgą laiką buvo aiškinama, kad Konstitucijos nuostata dėl masinio naikinimo ginklų yra svarbi Lietuvos vertybė. „Niekas kol kas apie tai net nesvarsto. Jeigu tai ir būtų daroma, tai būtų daroma Valstybės gynimo tarybos rėmuose. Tačiau šiandieną, aš manau, kad nėra reikalo pradėti šitą diskusiją“, – kovo mėnesį prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje sakė Gitanas Nausėda, reaguodamas į Lenkijos prezidento Adžejaus Dudos raginimus jo šalyje dislokuoti JAV branduolinį ginklą.

Praėjo keli mėnesiai ir visi išgirdome jau visai kitą toną – gal net visą tą Konstitucijos straipsnį reikėtų keisti tam, kad Lietuva galėtų prisidėti prie NATO branduolinio atgrasymo: „Nuomonės praktiškai sutapo, beveik visų frakcijų lyderiai išsakė nuostatą, kad 137 straipsnis paseno ir kad jo net nereikia keisti, o jį reikia išbraukti“, – jau liepos mėnesį žurnalistams porino prezidentas.

Galima sutikti arba nesutikti su tokia idėja, bet sunku nepastebėti, kaip kardinaliai pasikeitė argumentai. Konstitucija juk per tas savaites nepasikeitė. Pasikeitė tik politinė atmosfera. O gal niekada savarankišku nebuvęs Gitanas Nausėda iš kažkur gavo naujus nurodymus?

Tas pats ir dėl CŽV kalėjimo. Kai Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo Lietuvos atsakomybę, atrodė, kad valstybė turėtų būti suinteresuota iki galo išsiaiškinti visas aplinkybes. Tą jau seniai padarė ir Lenkija, ir Rumunija, kurios taip pat buvo įpainiotos į šią garbės valstybei nedarančią istoriją. Tačiau Prezidentūra pasirinko kitą kelią – esą tema pakankamai išnagrinėta ir prie jos grįžti neverta. „Tiesą sakant, nežinau, kokie dar tyrimai turėtų suteikti papildomą postūmį šitai istorijai, kuri jau buvo įvertinta, kur buvo atlikti tyrimai, kurie konstatavo, kad tokio kalėjimo nebuvo. Ar nauji tyrimai čia kažką pakeistų, aš labai, labai abejoju“, – interviu BNS sakė Gitanas Nausėda.

Keista logika. Kai kalbama apie kitų valstybių klaidas, mes reikalaujame visiško skaidrumo. Kai kalbama apie savąsias, staiga atsiranda noras padėti tašką.

Dar ryškesnis kontrastas išryškėjo formuojant Vyriausybes. Pirmosios kadencijos metu kandidatai į ministrus buvo tikrinami kone su didinamuoju stiklu. Vieniems kliuvo dėl reputacijos, kitiems – dėl ankstesnių pareiškimų, tretiems – dėl abejonių kompetencija. Prezidentūra demonstravo isskirtinį principingumą.

Tačiau formuojant paskutiniąją Vyriausybę atrodė, kad tas didinamasis stiklas kažkur dingo. Nebeliko viešų ultimatumų ir ilgo kandidatų tardymo bei griežtų pareiškimų apie moralinius standartus. Nebeliko nei energetikos ministro Žyginto Vaičiūno protegavimo, nei viešo užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio gynimo. O prieštaringai vertinamas Lukas Savickas, skirtingai nuo akademiko Sigito Podėno, į ministro postą tiko iš pirmo karto.

Tas pats Prezidentas, tie patys konstituciniai įgaliojimai ir visai kitoks elgesys. Ir tada valstybės piliečiams kyla paprastas klausimas – ar principai iš tiesų buvo principai, jeigu jie taip lengvai pasikeitė?
Todėl pasaka apie Madeirą nėra apie Madeirą. Ji yra apie pasitikėjimą. Apie tai, kiek kartų visuomenė gali išgirsti vienokį paaiškinimą šiandien ir kitokį rytoj.

Prezidentas dažnai kalba apie lyderystę, tačiau lyderystė prasideda ne nuo gražių kalbų. Ji prasideda nuo nuoseklumo ir asmeninio pavyzdžio. Valstybės vadovas, kurio poziciją viešųjų ryšių žiniuoniams reikia aiškinti po kiekvieno naujo interviu, pamažu tampa ne lyderiu, o politiniu sinoptiku, kas rytą stebinčiu, iš kurios pusės pučia vėjas.

Gal todėl šiandien jau nebestebina nei Madeiros „nuotolinis darbas“, nei pasikeitusios nuomonės, nei skirtingi standartai skirtingoms Vyriausybėms. Stebina tik viena: kad prezidentūroje vis dar atsiranda žmonių, kurie mano, jog visuomenė viso to nepastebi.

Lietuvos žmonės gali atleisti klaidas. Gali atleisti net blogus sprendimus. Tačiau jie labai retai atleidžia tada, kai pradeda jausti, jog iš jų tikimasi ne supratimo, o aklo tikėjimo. Demokratijoje prezidentui nereikia aklo tikėjimo – jam reikia visuomenės pasitikėjimo.

Pabaigai – mano taip mėgstama sąmokslo teorija. Šią savaitę vyko valstybinės pirmosios Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės laidotuvės. Moters, kurią visas pasaulis vadino Gintarine ledi ir kuri buvo tikroji tuometinės Lietuvos politikos žvaigždė. Ar ne todėl būtent dabar prezidentas nusprendė pailsėti Madeiroje nuo nieko neveikimo? Juk žmogaus didumas, lygiai kaip ir menkumas geriausiai matosi palyginimuose.
Įdomu, ar prezidentas ir jo aplinkos žmonės yra girdėję Abrahamo Linkolno mintį: „Galite kurį laiką apgaudinėti visus žmones, galite visada apgaudinėti dalį žmonių, bet negalite visada apgaudinėti visų žmonių.“