Kartais ekonomikai pagerinti nereikia nei reformų, nei investicijų, nei pigesnės energetikos. Nereikia net laukti, kol žmogus parduotuvėje pajus, kad už tą pačią šimtinę gali nusipirkti daugiau. Užtenka vieno teisingai iš daugelio ištraukto skaičiaus. O jeigu skaičius dar didžiausias Europos Sąjungoje – galima beveik skelbti ekonominį stebuklą.

Štai ir sulaukėme. „Birželį Lietuvos pramonė augo sparčiausiai Europos Sąjungoje“, – skelbia teksto, kurio autorė yra vieno Lietuvos banko ekonomistė, antraštė. Ir šį kartą kabinėtis prie jos nėra dėl ko: „Eurostat“ tikrai sako, kad 2026 metų birželį Lietuvos pramonės produkcija, palyginti su praėjusių metų birželiu, išaugo 7,7 procento, o ES vidurkis – vos 0,6 procento. Senoji Vakarų ekonomikos valstybė Danija su 6,1 procento liko už mūsų, kaimyninė Lenkija su 4,9 – dar toliau.

Mes pirmi Europoje! Pagaliau!

Tik prieš atkemšant šampaną siūlyčiau dar kelias minutes pasėdėti prie to paties „Eurostat“ ir pasiknisti kitose lentelėse. Mat ši įstaiga turi vieną nemalonų įprotį – skelbia ne vien tuos skaičius, kuriuos teisingajai žiniasklaidai ir skandinaviškų bankų ekonomistams malonu dėti į antraštes. Pavyzdžiui, per visą pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos pramonė augo ne 7,7, o tik 4,9 procento. Ir tai, beje, vis tiek geras rezultatas. Jo nereikia nei menkinti, nei aiškinti, kad viskas Lietuvoje griūva.

Bet reikia sąžiningai pripažinti, kad prieš mėnesį, gegužę, Lietuvos pramonės produkcija, palyginti su balandžiu, buvo smukusi net 3 procentais. Tai buvo trečias didžiausias mėnesio kritimas visoje Europos Sąjungoje. Birželį – jau +2,1 procento.
Taigi ekonomikos stebuklas panašesnis ne į kylantį liftą, o į seną gerą amerikietišką kalnelį. Gegužę važiuojame žemyn, birželį aukštyn, o paskui pasirenkame tą vietą, kurioje fotografas padarė gražiausią nuotrauką.

Dar įdomiau pasižiūrėti, kas slepiasi po tais 7,7 procento. Birželį farmacijos gamyba per mėnesį šoktelėjo 17,6 procento, rafinuotų naftos produktų – 9,5 procento, kitų transporto priemonių ir įrangos gamyba – 8,1 procento. Tuo pačiu metu mašinų ir įrangos remontas bei įrengimas smuko 9,8 procento, mašinų ir įrangos gamyba – 7,2 procento, elektros įrangos – 5,5 procento.

Vadinasi, vienoje Lietuvos pramonės pusėje žmonės tikriausiai turėtų šauti šampaną, o kitoje – skaičiuoti, kiek dar galima taupyti.

Prie viso to pridėkime vadinamąjį bazės efektą. 2025 metų birželis Lietuvos pramonei buvo silpnas – tuomet gamyba per mėnesį smuko 2,8 procento. Kai šiandien lyginamės su gana žemai esančiu praėjusių metų tašku, dabartinis šuolis natūraliai atrodo įspūdingiau. Bet ir čia nereikia užsižaisti kritika. Vien bazės efektu Lietuvos pramonės rezultatų paaiškinti negalima. Pirmojo pusmečio 4,9 procento augimas rodo, kad pramonė tikrai atsigauna.

Problema kita. Kol džiaugiamės vieno mėnesio lenktynėmis su danais ir lenkais, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius kalba apie gerokai ilgesnę ir daug nemalonesnę tendenciją. Pramonės dalis Lietuvos sukuriamoje pridėtinėje vertėje per maždaug dešimtmetį sumažėjo nuo maždaug 22 iki 17 procentų. Dar 2023 metų pabaigoje ji buvo apie 19 procentų, dabar – maždaug 17,15 procento.

Dar gražiau atrodo kitas palyginimas. 2023 metais Lietuvos pramonė sukūrė apie 13,26 milijardo eurų pridėtinės vertės, o 2025 metais – apie 13,04 milijardo. Visa ekonomika per tą laiką augo, atlyginimai augo, kainos augo, valstybės išlaidos augo, o pramonės sukuriama nominali pridėtinė vertė net negrįžo į 2023 metų lygį. Janulevičius savo komentarą pavadino paprastai: „Pramonė Lietuvoje traukiasi – šių metų skaičiai to nekeičia.“ Bet kam gadinti skambią šių dienų antraštę dešimties metų tendencijomis?

Yra ir dar viena „Eurostat“ lentelė, kurios mums bankų ekonomistai nenori parodyti. Birželį Lietuvos metinė infliacija siekė 5,4 procento. ES vidurkis buvo 2,9, euro zonos – 2,8 procento. Blogiau už Lietuvą atrodė tik Rumunija. Taigi tą patį mėnesį Lietuva buvo pirma Europos Sąjungoje pagal pramonės metinį augimą ir antra pagal infliaciją.

Štai čia statistika tampa nuostabiu mokslu, kuriuo galima įvairiai žongliruoti. Jeigu parašysime pirmą skaičių, Lietuva – Europos ekonomikos tigras. Jeigu parašysime antrą – žmogus pradės tikrinti, ar šaldytuve dar liko maisto. Ir abu skaičiai yra teisingi.

Dar linksmesni degalų duomenys. Birželį degalai ir tepalai asmeniniam transportui ES per metus pabrango 13,7 procento. Lietuvoje – 23,5 procento. Didesnis augimas buvo tik Bulgarijoje.

Ir čia jau ne tik sausa ir bejausmė statistikos lentelė. Čia degalinės stendas, kurį kiekvienas vairuotojas sutinka pakeliui į darbą. O degalai turi vieną labai blogą savybę – jie ne tik pilami į automobilį. Jų kaina nuvažiuoja į parduotuvę kartu su duona, pienu, mėsa, baldais, statybinėmis medžiagomis ir beveik viskuo, ką reikia iš vienos vietos nugabenti į kitą.

Valstybės finansuose taip pat vyksta savotiškas augimas. 2023 metais valdžios sektoriaus deficitas sudarė 0,7 procento BVP, 2024-aisiais – 1,3, o 2025-aisiais – jau 1,8 procento. Per tuos pačius dvejus metus valstybės skola išaugo nuo 27,6 iki 33,3 milijardo eurų – beveik 5,7 milijardo, arba daugiau kaip penktadaliu. Europos Komisija prognozuoja, kad jau 2026 metais Lietuvos valstybės skola išaugs iki 44,6 procento BVP, o 2027-aisiais – iki 48,4 procento. Kitaip tariant, per dvejus metus skolos ir BVP santykis gali pašokti beveik devyniais procentiniais punktais. Tuo pat metu biudžeto deficitas, Komisijos vertinimu, didės nuo 1,8 procento BVP 2025 metais iki 2,2 procento šiemet ir 2,7 procento kitąmet.

Taigi augame beveik visur: auga pramonė, auga kainos, auga valstybės išlaidos, auga deficitas ir auga skola. Tik ekonomikoje, kaip ir gyvenime, ne kiekvienu augimu verta vienodai džiaugtis. O ar dabartinis pramonės augimas išsilaikys, paaiškės jau labai greitai.

Rudenį gali prasidėti tikrasis egzaminas. Janulevičius dabartinę situaciją birželio mėnesį savo socialinio tinklo paskyroje yra apibūdinęs labai taikliai: „Augimas šiandien. Išbandymas – rudenį.” Lietuva nėra sala su fabrikais, gaminančiais viską savo gyventojams. Didelė mūsų pramonės dalis gyvena iš eksporto, todėl mums svarbu ne tai, ką apie Lietuvos ekonomiką dvaro žiniasklaidai papasakos ministras Vilniuje, o tai, kiek užsakymų ateis iš Vokietijos, Skandinavijos ir kitų pagrindinių mūsų eksporto rinkų. Jeigu Vokietijos ekonomika rimčiau neatsigaus, jeigu užsakymai nevirs realia gamyba, jeigu dalis dabar sukauptų atsargų grįš į rinką, šiandieniniai gražūs pramonės skaičiai rudenį gali atrodyti visai kitaip.

Antrasis nežinomasis – energetika. Janulevičius ne kartą perspėjo apie riziką, kurią Europos pramonei kelia brangi energija ir geopolitiniai konfliktai. Jeigu energetikos ištekliai rudenį ir žiemą brangs, pirmiausia smūgį pajus daug energijos naudojančios įmonės – chemijos, trąšų, plastiko, stiklo, cemento ir kitų sektorių gamintojai.

O tada prasideda grandinė, kurią supranta net žmogus, niekada neatidaręs „Eurostat“. Brangesnės dujos reiškia brangesnę gamybą. Brangesnė nafta – brangesnį transportą. Brangesnis transportas – brangesnes prekes. Brangesnės prekės – didesnę infliaciją. O jeigu atlyginimas nespėja paskui kainas, ekonomikos augimą žmogus pradeda matyti tik televizoriaus ekrane.

Ar rudenį prasidės krizė? Nežinau. Ir Janulevičius nežino. Bet jis bent jau rodo į problemas, kurios iš vieno gražaus birželio skaičiaus niekur nedingo.
Vokietija gali atsigauti, užsienio partnerių užsakymai gali didėti, energijos kainos gali kristi, o Lietuvos pramonė gali išlaikyti dabartinį tempą. Ir labai norėtųsi, kad būtent taip atsitiktų. Tačiau reali Lietuvos ekonomika šiandien nėra nei katastrofa, nei stebuklas.
Pramonė pirmąjį pusmetį augo, užimtumo rodikliai taip pat išlieka gana geri. Valstybės skola ES mastu vis dar nedidelė. Tai faktai. Bet faktai yra ir 5,4 procento infliacija, ir 23,5 procento pabrangę degalai, ir didėjantis biudžeto deficitas, ir auganti valstybės skola, ir ilgalaikis pramonės svorio Lietuvos ekonomikoje mažėjimas.

Todėl prieš džiaugiantis, kad birželį tapome Europos pramonės čempionais, verta prisiminti vieną paprastą dalyką: statistika nemeluoja. Bet ji leidžia pasirinkti, į kurią lentelę norime žiūrėti

O jeigu pasirenkame tik tas lenteles, kuriose esame pirmi, anksčiau ar vėliau galime nustebti sužinoję, kad gyvename ne visai toje ekonomikoje, apie kurią skaitėme antraštėse ir apie kurią mums suokia Gerovės valstybės prezidentas ir skandinaviškų bankų ekonomistai.
Savo apžvalgas visada mėgstu pabaigti citatomis. Šiandien priminsiu jums, ką 2019 metų liepos 12 dieną mums sakė savo inauguracinės kalbos Seime metu Gitanas Nausėda, kai jis pradėjo pirmąją prezidento kadenciją: „Gerovė nėra vien iliuzija ar tiesiog gražus žodis. Tai kiekvieno iš mūsų teisė, o visiems mums kartu, t. y. valstybei – pareiga.“ Kalbėjo jis toje savo kalboje ir apie statistiką, lyg būtų numatęs ateitį: „Kodėl statistika ir žmonių savijauta žengia skyrium? Kaip, kalbėdami apie dviejų greičių Europą, nepastebėjome, jog sukūrėme dviejų greičių Lietuvą?“
Praėjo septyneri metai. Tai kodėl statistika ir žmonių savijauta vis dar žengia skyrium, Prezidente?