Tačiau po to, ką išgirdome ir aptarėme „Delfi“ laidoje, kyla esminis klausimas: ar tai buvo savanoriškas atsistatydinimas, ar sprendimas, kurį nulėmė paaiškėjusios aplinkybės ir vadovybės atsakomybė?

Laidoje buvo susisteminta informacija apie patį incidentą ir paviešinta naujų, iki šiol viešai neskelbtų aplinkybių, kurios leidžia geriau suprasti, kas vyko VSAT ir kodėl galiausiai pasitraukė jos vadovas.

Man šioje istorijoje svarbus ir kitas dalykas.

Valstybės saugumo sistema negali priklausyti nuo vieno žmogaus.

VSAT struktūra sukurta taip, kad pasitraukus vadovui jo funkcijas nedelsiant gali perimti pavaduotojas. Tam ir egzistuoja vadovų pavaduojamumo sistema – kad tarnybos darbas ir valstybės sienos apsauga nesustotų nė minutei.

Nė vienas vadovas į pareigas neskiriamas amžiams. Žmogus, sutikdamas vadovauti statutinei tarnybai, turi suprasti ne tik jam suteikiamus įgaliojimus, bet ir prisiimamą atsakomybę.

Jeigu vadovas pradeda daryti sistemines klaidas, o jos kelia riziką tarnybos veiklai ir valstybės saugumui, politinė vadovybė privalo reaguoti. Ministro pareiga – ne saugoti konkretaus vadovo kėdę, o užtikrinti, kad jam pavaldi sistema veiktų.

Todėl ši istorija man kelia daug platesnius klausimus:

Kodėl pasienio pareigūnai kritinėse situacijose bijo panaudoti tarnybinį ginklą?

Ar VSAT nustatytos veikimo taisyklės realiai leidžia pareigūnams tinkamai reaguoti į organizuotą ir agresyvų sienos pažeidimą?

Kodėl apie rimtus incidentus laiku nesužino nei visuomenė, nei politikai, nei parlamentinę kontrolę vykdantis NSGK?

Ir svarbiausia – kas dar VSAT vadovybės buvo sistemiškai nutylima ar nepateikiama tiems, kurie privalo vykdyti šios tarnybos parlamentinę kontrolę?