Puikiai suprantu, kaip sunku orientuotis erdvėje tarp to, kas yra tikra, ir to, ką pradėjome vadinti matrica – kruopščiai sukonstruota iliuzija, uždėta ant mūsų gyvenimo tam, kad mus kontroliuotų ir galiausiai pavergtų.
Tai nėra lengva paaiškinti, nes apgaulė niekada nebuvo grubi ar akivaizdi. Ji buvo daugiasluoksnė, ištobulinta ir kantriai audžiama ilgą laiką. Tačiau dabar, kai šie sluoksniai ima luptis, darosi lengviau suvokti ir melo mastą, ir stulbinamą iliuzijos, kurioje gyvenome, gylį bei sudėtingumą.
Kai visa tai, su kuo susiduriame nuo pat gimimo, yra sukurta taip, kad patikėtume tam tikra realybės versija, tampa beveik nebesvarbu, ar ši realybė iš tiesų yra tikra. Mes tikėsime, kad ji tikra, nes tai yra viskas, ką kada nors pažinojome.
Mažam vaikui Kalėdų Senelis yra tikras. Ne todėl, kad jis egzistuoja, bet todėl, kad mes padarome jį tikrą. Apie jį yra knygų ir filmų. Visi kalba apie jį kaip apie tikrą asmenį. Jis atneša dovanų. Jis suvalgo prie židinio paliktus sausainius. Vaikai žino, kaip jis atrodo, kur gyvena, kaip keliauja ir kad stebi juos, kad įvertintų, ar jie buvo geri, ar blogi. Jie gyvena iliuzijoje, kurią vadiname realybe, nes mes ją taip kruopščiai sukonstravome.
Labai panašiai su mumis buvo elgiamasi kaip su vaikais. Per visus įmanomus informacijos kanalus buvome įpratinti tikėti, kad gyvename priešiškame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta karai, nes neva konfliktas yra mūsų prigimtis. Mums sakoma, kad pasaulyje trūksta išteklių, kad jį kamuoja badas ir skurdas, nes mūsų esą yra per daug, ir mums sakoma, kad planeta miršta dėl to, jog esame neatsakingi ir ją naikiname.
Buvome išmokyti matyti save kaip silpnus ir neapsaugotus, bejėgius ir nereikšmingus – kaip paprasčiausius sraigtelius pinigų, skolų ir mokesčių sistemoje, apie kurią mums sakoma, kad tai vienintelis būdas visuomenei funkcionuoti.
Ir laikui bėgant mes priėmėme tai kaip tiesą. Tačiau tai nėra tiesa.
Tai iliuzija, kruopščiai konstruota ištisus šimtmečius, pasitelkiant neribotus išteklius ir negailestingą tikslumą, sukurta ne tam, kad mes klestėtume, o tam, kad atimtų iš mūsų galią.
Kaip vaikas vieną dieną supranta, kad Kalėdų Senelis niekada nebuvo tikras, taip atėjo laikas žmonijai suaugti ir pažvelgti į iliuzijos, kuria mus maitino ištisas kartas, liguistumą. Tiesa yra priešinga viskam, kuo buvome mokomi tikėti.
Mes nesame silpni – mes esame galingi.
Pasaulyje nėra stygiaus – pasaulis yra kupinas gausos.
Mūsų nėra per daug – mūsų vis dar per mažai.
Mes iš prigimties nesame blogi – mes esame mylintys.
Mes klestime ne konkuruodami ir atsiskirdami, o bendradarbiaudami ir būdami bendruomenėje.
Ir mes nesame nereikšmingi – mes esame didžiausias Dievo kūrinys.
Atėjo laikas pakelti šydą.
Pamatyti iliuziją tokią, kokia ji iš tiesų yra. Susigrąžinti savo galią, tikėjimą žmonija ir savo laisvę.
Pabudimas nėra apie tai, kad išmokstame kažko naujo. Jis yra apie prisiminimą, kas mes iš tiesų esame.
Skaityti komentarus