VISUOMENĖS SUSISKALDYMAS. AR TIKRAI KAŽKAS TIKĖJOSI JĮ PANAIKINTI?

Kalbos apie visuomenės susiskaldymo mažinimą, kurį vienu savo prioritetų paskelbė M. Sinkevičiaus Vyriausybė, man kelia šypseną.

Visuomenėje skirtingos nuomonės, politinės stovyklos ir nesutarimai buvo ir bus. Užtenka retrospektyviai pažvelgti į Lietuvos istoriją.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo turėjome „landsberginius“ ir „brazauskinius“. Vėliau – Rolando Pakso apkaltos skandalą, kai vieni palaikė prezidento pašalinimą, o kiti tai vadino politiniu susidorojimu.

Atėjo COVID-19 pandemija, ir visuomenė buvo padalyta į „vakserius“ bei „antivakserius“.

Prasidėjo karas Ukrainoje, ir Lietuvoje įsivyravo naujos etikečių klijavimo varžybos – kas „vatnikas“, o kas ne. Kartais užtekdavo tiesiog užduoti nepatogų klausimą, kad būtum priskirtas vienai ar kitai stovyklai.

Ir dabar kažkas rimtu veidu aiškina, kad pasikeitus valdančiosios koalicijos sudėčiai visuomenėje staiga sumažės susiskaldymas?

Problema ne ta, kad žmonės turi skirtingas nuomones. Problema prasideda tada, kai vietoje argumentų pradedamos klijuoti etiketės, o kitokia nuomonė automatiškai laikoma priešiška.

SAUGUMAS. MILIJARDAI IŠLEIDŽIAMI, BET AR ŽMONĖS JAUČIASI SAUGESNI?

Krašto apsaugai skiriami milijardai eurų. Tačiau vien didėjantis gynybos biudžetas savaime dar nereiškia didesnio saugumo.

Esminis klausimas – kur ir kaip tie pinigai panaudojami?

Prisiminkime batalijas dėl Kapčiamiesčio poligono. „Nemuno Aušra“ tuomet aiškiai kėlė klausimą dėl mūsų oro erdvės apsaugos ir būtinybės daugiau investuoti į oro gynybos pajėgumus.

Tačiau vietoje rimtos diskusijos apie gynybos prioritetus viešojoje erdvėje vėl buvo dalijamos etiketės ir ieškoma „vatnikų“.

O šiandien kalbame apie dronų keliamas grėsmes ir mūsų oro erdvės apsaugos spragas.

Ar tikrai gynybos milijardai pirmiausia nukreipiami ten, kur Lietuva yra labiausiai pažeidžiama?

Per „Nemuno Aušros“ frakcijos susitikimus su gyventojais girdime labai aiškų signalą: nors gynybai skiriamos rekordinės sumos, žmonės sako nesijaučiantys saugesni.

Ir tai nėra vien biudžeto skaičių klausimas. Tai pasitikėjimo valstybės sprendimais klausimas.

KOALICIJOJE – TAIKA IR RAMYBĖ?

Prisiminkime, kiek buvo kalbų apie tai, kad pasikeitus koalicijos sudėčiai atsiras daugiau susikalbėjimo, konstruktyvaus darbo, stabilumo ir Lietuvai naudingų sprendimų.

O ką matome šiandien?

Mažieji koalicijos partneriai viešojoje erdvėje priekaištauja socialdemokratams dėl politinio spaudimo, nesikalbėjimo ir nederinamų svarbiausių valstybės sprendimų.

Viešojoje politinėje diskusijoje skamba net politinio šantažo ir reketo kaltinimai.

Tai kur tas žadėtasis susikalbėjimas?

Koalicijos sudėtis pasikeitė, tačiau politiniai nesutarimai niekur nedingo.

Gal todėl, kad valstybės valdymo problemų negalima paaiškinti vienos partijos buvimu ar nebuvimu koalicijoje?

KURO KAINOS. KAIMYNAI IEŠKO SPRENDIMŲ, LIETUVA TRYPČIOJA VIETOJE.

Kol Latvijoje ir Lenkijoje diskutuojama apie degalų mokestinės naštos mažinimo priemones, Lietuvoje ir toliau girdime pasiteisinimus, kodėl akcizo mažinti negalima.

Degalų akcizo mažinimas? Vyriausybė tam nepritaria.

Rimtesnės priemonės vairuotojams? Kol kas jų pasigendame.

Kur diskusija apie degalų rinkos konkurenciją, kainodarą ir „Orlen“ viršpelnių apmokestinimą? Klausimų daug, tačiau konkrečių atsakymų trūksta.

Žmonėms siūloma stebėti kuro kainas, naudotis traukiniais ir tikėtis, kad rinka viską išspręs pati.

Bet žmogui, kuris kasdien automobiliu važiuoja į darbą, veža vaikus į mokyklą ar gyvena regione, kuriame viešasis transportas ne visada yra reali alternatyva, nuo tokių pasiūlymų degalai neatpinga.

Ar tokie sprendimai atitinka žmonių lūkesčius? Manau, kad ne.

TAI KĄ PARODĖ ŠIOS 100 DIENŲ?

Man jos parodė vieną labai paprastą dalyką.

Ilgą laiką viešojoje erdvėje buvo kuriamas įspūdis, kad dėl politinių konfliktų, visuomenės susiskaldymo ir valdžios nesusikalbėjimo kalta būtent „Nemuno Aušra“.

Buvo patogu ant vienos partijos sukarti visus šunis ir taip nukreipti dėmesį nuo kur kas sudėtingesnių valstybės problemų.

Tačiau visuomenės susiskaldymas neprasidėjo atsiradus „Nemuno Aušrai“. Nesutarimai koalicijose taip pat nėra naujas reiškinys. O saugumo, valstybės finansų ir žmonių pragyvenimo klausimai reikalauja ilgalaikių sprendimų, nepriklausomai nuo to, kokios partijos tuo metu yra valdžioje.

Praėjo 100 dienų be „Nemuno Aušros“ valdžioje.

Visuomenės susiskaldymo klausimas – tebėra aktualus.

Žmonių nerimas dėl saugumo – niekur nedingo.

Koalicijos partnerių tarpusavio konfliktai – tęsiasi.

Kuro kainų ir mokestinės naštos problemos – lieka neišspręstos.

Gal laikas nustoti ieškoti vieno patogaus kaltininko ir pripažinti, kad valstybės problemos nei atsiranda, nei išnyksta vien dėl konkrečios partijos dalyvavimo valdžioje?

Nes kol vieni skaičiuoja šimtadienius ir kalba apie susiskaldymo mažinimą, žmonės laukia visai ko kito – konkrečių sprendimų, mažesnės finansinės naštos ir tikro, o ne deklaruojamo saugumo.

Valstybė valdoma ne gražiomis kalbomis apie vienybę, o konkrečiais sprendimais. Ir už tuos sprendimus atsakomybę turi prisiimti tie, kurie šiandien yra valdžioje.