Demokratija remiasi gražia stebukline pasaka, kad galim patys spręsti savo likimą. Toje pasakoje visi yra lygūs ir kiekvienas turi vieną balsą. Tai teisinga, nes žmogaus teisės nepriklauso nuo jo intelekto. Bet iš to visiškai neišplaukia, kad kiekvieno nuomonė apie branduolinę energetiką, finansų sistemas ar smegenų chirurgiją vienodai išmintingos.

Durnius šio skirtumo nesupranta, o ir pliurpalistinė ideologija kasdien tvirtina durnumui malonų kliedesį apie nuomonių lygybę. Ir kadangi durnius išmano viską, jam nereikia pasidomėti, pagalvoti, išklausyti tos srities žinovus. Durnius iš karto turi sprendimą ir dar žino, ką reikia padaryti su tais, kurie žino ir su juo nesutinka.

Jam teisė turėti nuomonę yra įrodymas, jog kiekviena jo nuomonė teisinga, o teisė ją viešai pasakyti yra pareiga visiems jos klausyti. Durnius visada reikalauja, kad valdžioje būtų protingi žmonės, bet protingais laiko tik tuos, kurie kalba tą patį, ką jis. Todėl renka į save panašius ir pavykus jaučiasi dar teisesnis – kasdien keikiasi, kad valdžioje visi durni.

Durnius dažnai padaro puikią karjerą, nes turi savybę, kurios protingam žmogui dažnai trūksta – absoliutų pasitikėjimą savo tinkamumu bet kurioms pareigoms. Protingas ar bent ne visiškai durnas, pasiūlius vadovauti ministerijai, gali susimąstyti, ar pakanka žinių ir patirties. Durnius įsižeis, kad jam siūlo tik ministeriją. 

Nes jis puikiai tinka vadovauti bet kam, nes viskas iš esmės juk labai paprasta! Reikia tik tvarkos, politinės valios, teisingų sprendimų ir kad visi dirbtų savo darbą. Kokie tie sprendimai, paaiškės vėliau, svarbiausia, kad jie būtų ryžtingi. O durnius labai mėgsta ryžtą, ypač tada, kai sprendimų pasekmes patiria kiti, jam visiškai nereikia suprasti srities, kuriai vadovauja.

Priešingai – kuo mažiau supranta, tuo paprastesnė atrodo sistema. Todėl jis nedelsiant viską ima reformuoti, o kai reforma nepavyksta, reformuoja reformą. Ir kai tai dešimtmečiais vyksta ir vis tiek nepavyksta, įsteigia komisiją reformos įgyvendinimo problemoms ištirti. Komisija, aišku, nustato, kad reformai trukdė reformos priešininkai ir būtina dar viena reforma.

Ir dar, durnius, žinokit, nepaprastai dorovingas, tiesiog moralės bokštas ir kasdien už ją kovoja. Tiksliai žino, kas yra gėris, kas blogis, kas teisus, o kas kaltas. Į aplinkybes, priežastis ar žmogaus motyvus gilintis nereikia, nes turi moralinę liniuotę, kuria išmatuoja visą žmoniją. Ir visada pats atsiduria teisingoje jos pusėje.

Protingas žino, kad kartais pasielgi blogai, nors norėjai gero, nes galima būti teisiam vienu klausimu ir klysti kitu. Supranta ir mato, kad net priešas gali pasakyti tiesą, o draugas – meluoti. Durniui toks pasaulis pernelyg sudėtingas, todėl jį supaprastina: yra geri žmonės ir yra blogi žmonės, negi neaišku?

Gerieji galvoja kaip jis ir visada teisūs, net jei meluoja, o blogieji visada kalti, net kai sako tiesą. Ir viskas! Durnumas, įsitikinęs savo moraliniu pranašumu, mano turįs teisę daryti blogį vardan "visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio". Jis gali žeminti, persekioti, drausti, atiminėti teises ir naikinti kitus, neprarasdamas nė trupučio savigarbos. 

Priešingai – kuo daugiau blogio padaro, tuo doresnis jaučiasi ir tą daro visiškai nuoširdžiai. Nes juk kovoja už gėrį, prieš tokius, kokių nereikia, prieš visokius virusus, už visokias teises ir visus, kokie tik yra, to gėrio priešus. Todėl paprastas durnius yra gamtos reiškinys, maždaug kaip lietus ar uodai – nemalonu, bet išgyventi galima. Durnius su valdžia – jau stichinė nelaimė.

Eilinis durnius gali sugadinti šeimos vakarienę. Durnius viršininkas – įmonę, pakvaišęs ministras – visą ūkio šaką. O idiotas, gavęs neribotą valdžią, gali sugriauti valstybę ir dar pareikalauti paminklo už jos išgelbėjimą. Tačiau – ir tai svarbiausia – pats pavojingiausias nėra durnius, kuris nieko nesupranta.

Pavojingiausias, kuris nesupranta, kad nesupranta. Jis niekada neprašo pagalbos, nes tai reikštų pripažinti savo ribotumą, ir niekada neklauso prieštaraujančių, nes tie griauna jo autoritetą. Iš principo nepripažįsta klaidų, nes tai reikštų prarasti neklystančiojo aureolę, todėl aplink save telkia žmones, kurie jam pritaria. 

Iš pradžių iš valdžios pasitraukia protingesni. Paskui – sąžiningesni. Galiausiai lieka tik tie, kurie bijo, ir tie, kurie tikisi gauti naudos. Ir tada atsitinka stebuklas – visi durniui vieningai pritaria! Ir valdovas supranta, kad pagaliau sukūrė tobulą visuomenę, kurioje nebėra kvailų ginčų, nereikalingų abejonių ir kenksmingų prieštaravimų. 

Niekas nebesako, kad durnas, vadinasi, genijus. Bet yra ir mums nemalonus reikalas – dauguma mėgstame durnius, daugelis mieliau klauso įsitikinusio durniaus negu abejojančio išminčiaus. Nes išmintis reikalauja galvoti, o galvojimas – sunkus darbas, nes tenka pripažinti, kad pasaulis sudėtingas.

Mūsų norai ne visada įgyvendinami, ne kiekviena problema turi paprastą sprendimą ir ne dėl kiekvienos nelaimės galima surasti vieną kaltininką. O durnius nuo šios kančios išvaduoja, jis duoda paprastą pasaulį, kuriame viskas paaiškinta. Ir, svarbiausia – ten dėl mūsų nesėkmių visada ir visur kalti kiti! Juk pakanka pakeisti valdžią, uždrausti blogiečius, įvesti tvarką, ir visi gyvensime laimingai!

Žmonės myli tuos, kurie jiems pažada, kad nereikės galvoti, todėl durnius yra nepaprastai paklausi prekė, parduoda ne žinias, o ramybę. Ne tiesą, o tikrumo ir teisumo jausmą, išsilaisvinimą nuo būtinybės pačiam spręsti. Taip durnumas iš asmens savybės tampa visuomenės poreikiu. Durniai paklausūs, nes padeda kitiems nesijausti durniais.