Praradai tikėjimą menu ar žmonija – ir štai jau turi temą kūriniui apie prarastą tikėjimą menu ar žmonija. Ir jei tai daroma be melo, siekiant tikrumo nepaisant galimo nesupratimo – gaunasi ir tikrumas, ir supratimas.

Fellini nuėjo dar toliau. Režisierius nežino, kokį filmą kurti, iš jo visi kažko nori, visi klausinėja, laukia, spaudžia... O jo galvoje siautėja vien moterys, vaikystė, prisiminimai, fantazijos, kaltė, baimė ir visiškas chaosas. Ir būtent tas gyvenimo chaosas tampa geru, giliu filmu. Daug apie tai galvojau.

Kitiems tai atrodytų beveik sukčiavimas. Buhalteris negali pateikti ataskaitos apie tai, kad jam neišeina pateikti ataskaitos, ir tikėtis premijos. Chirurgui būtų dar sunkiau. O rašantysis gali. Sėdi prieš baltą lapą tris dienas, nieko neparašai, ketvirtą dieną parašai apie žmogų, kuris tris dienas sėdi prieš baltą lapą – ir, žiūrėk, jau literatūra.

Kūryba yra vienintelė gamyba, kurioje gamybos sutrikimas pats gali tapti produktu, todėl kūrybos beveik neįmanoma galutinai pralaimėti. Kol sugebi suvokti savo pralaimėjimą, dar turi geros ir tikros medžiagos. Nusivylimas – medžiaga. Ir tuštuma. Senatvė – irgi. 

Baimė, kad daugiau nieko gero neparašysi – irgi gera tema. Net mintis „viskas jau pasakyta“ dar nėra pabaiga, nes galima daug ir giliai parašyti apie žmogų, kuris staiga suprato, kad viskas jau pasakyta.

Tikroji kūryba yra vidinis, sielos gyvenimas ir jos pabaiga ateina tik tada, kai nebeturi net poreikio pasakyti, kodėl tyli ir nebeturi ką pasakyti. 

Čia yra nemažai rašančių – ir dėl saviraiškos, ir dėl noro būti išgirstiems, ir kuriančių rimtus dalykus. Turiu nemažai apie tai savo pagalvojimų, užrašų. Juos dalimis paskelbsiu su pavadinimu KŪRYBA. 

Tai nebus masiškai skaitoma, tai ne apie aktualijas už lango. Bet to ir nesiekiu. Tuos, kuriems tai svarbu ir kurie čia apsilanko, tikrai pasieksiu. Iki.