Pinigų švietimui trūksta, mokytojams taip pat, o jų atlyginimai toli gražu atsilieka nuo pažadėtų. Ir jeigu neužtenka finansavimo tam, kad valstybinėje mokykloje vaikas gautų mokytojo dėmesį, kad klasės nebūtų perpildytos ir tėvams nereikėtų pirkti antrojo – korepetitorių –švietimo, valstybė pirmiausia privalo garantuoti kokybišką viešąjį švietimą. Tik tada kalbėti apie valstybės pinigais subsidijuojamą komercinį švietimą.
Todėl, natūralu, kyla klausimai dėl dosnaus valstybės mokymo lėšų skyrimo nevalstybinėms mokyklos, veikiančioms kaip UAB, MB ar individualios įmones, kurių paskirtis susijusi su pelno siekimu ir privačiu interesu. Švietimas pirmiausia – yra viešasis interesas ir socialinė misija.
Matau rimtą diskusiją: ar valstybė vienodai turi finansuoti vaiko ugdymą ne pelno siekiančioje mokykloje ir komercinėje UAB, kuri iš tėvų dar ima gan didelį mokestį ir kurios savininkas gali savo akcijas vėliau parduoti užsienio investuotojui? Karalienės Mortos mokyklos pavyzdys šią dilemą labai gerai iliustruoja.
OOOOOOOOO
Va tada ir atsiranda kazusas: valstybė neturi pakankamai pinigų sudaryti vienodų starto sąlygų vaikams, bet nori vienodai aukštos finišo kartelės.
Matau net klausimą parlamentinei kontrolei – visų valstybės milijonų, kasmet nukeliaujančių į nevalstybinį ugdymą, peržiūrą: kam, kiek ir kokiu pagrindu jie skiriami.
Skaityti komentarus