Barabas nebuvo koks nors paprastas vagis. Tai maištininkas, žmogžudys, plėšikas. Žmogus iš tamsos ir kraujo pasaulio – ir minia pasirinko jį. Čia ir slypi baisus mums simbolis. Nes pasirinktas ne šiaip blogas žmogus. Pasirinktas tas, kuris suprantamesnis.

Barabas žmonėms buvo aiškus. Tokį pasaulį jie pažinojo – jėga, kerštas, pyktis, savi prieš svetimus, kraujas už kraują. O Kristus kalbėjo apie dalykus, kurie ardo įprastą žmogaus logiką: mylėkite priešus, atleiskite ir jums bus atleista. Neteiskite ir nebūsite teisiami. Tiesa yra ne galia, o auka. Tikrumas šiame pasaulyje neįmanomas.

Tokios mintys pavojingos, nes jos reikalauja pakeisti ne kitus ar valdžią, o save. O tai sunkiausia. Todėl Barabas yra amžinas archetipas. Žmonės dažnai renkasi ne tai, kas teisinga, o tai, kas pažįstama. Net jeigu tai juos pačius naikina.

Minios garbina brutalius valdovus, karo didvyrius, keršytojus, „stiprios rankos“ gelbėtojus. Jie suprantami. Nekviečia į vidinį virsmą, o siūlo paprastą dalyką – kad kažkas ateis ir sutvarkys tavo pasaulį vietoj tavęs. Nes daug lengviau tikėti kalaviju negu sąžine, net jei tave patį rytoj nukirs.

Todėl kiekvienoje epochoje tie, kurie kalbėjo apie žmogaus pabudimą ir atsakomybę sau pačiam, apie tiesos sunkumą, būdavo išjuokiami arba sunaikinami. O tie, kurie maitino minią paprastais instinktais, tapdavo jos numylėtiniais. Pavyzdžių? Pažiūrėkit pro langą.

Baisiausia, kad po dviejų tūkstančių metų nė kiek nepasikeitėme. Tik Barabai tapo modernesni – su televizijomis, reklama, partijomis, algoritmais ir finansavimu. O minia vis dar trokšta ne tiesos, kuri skauda. O galingo žmogaus, kuris leistų jai ramiai likti tokiai pačiai.