"Pasaulio Konstitucija" ir geopolitinės tvarkos institucija yra - tai JT Chartija ir JT. WW2 rezultatas, sukurtas jame nugalėjusių valstybių kaip įrankis tam, kad karų nebebūtų. Per tą laiką įvyko iki 70 rimtų karų ir apie 400 ginkluotų konfliktų, kuriuose žuvo žmonės. 8 dešimtmečiai praėjo ir kiek karų pati JT sustabdė? Vieną, ir tą patį per klaidą.

Korėjos karą, vykusį 1950–1953 m. Dėl jo JT Saugumo Taryba autorizavo karinę intervenciją. JT pajėgos, de facto vadovaujamos JAV, sustabdė Šiaurės Korėją. Pasirašytos paliaubos, bet karas ne „išspręstas“, o sustabdytas. Vienintelis atvejis, kai JT realiai veikė kaip karinė jėga, po to buvo tik "taikos palaikymo misijos", "rezoliucijos" ir "tarpininkavimai" derybose tarp kariaujančių šalių.

Ir tas vienintelis atvejis buvo ne dėsningumas, o TSRS diplomatijos klaida. 1950 m., prasidėjus Korėjos karui, JT Saugumo Taryba balsavo dėl rezoliucijų, leidžiančių panaudoti jėgą prieš Šiaurės Korėją. Tada JT Kinijos vietą vis dar užėmė Kinijos Respublika (Taivanas), o ne komunistinė Kinijos Liaudies Respublika. TSRS atstovas demonstratyviai boikotavo Saugumo Tarybą, nedalyvavo balsavimuose ir negalėjo panaudoti veto.

Pagal JT taisykles tuo metu veto reikėjo aktyviai panaudoti (balsuoti „prieš“), o nedalyvavimas balsavime nereiškė veto. Todėl rezoliucijos praėjo, JT gavo mandatą karinei operacijai ir JAV vadovaujamos pajėgos įsikišo. Tai buvo strateginė TSRS klaida. Tikėjosi delegitimizuoti JT sprendimus, priversti pakeisti Kinijos atstovavimą. O realiai gavosi leidimas JT pirmą ir paskutinį kartą veikti kaip kolektyvinei karinei jėgai prieš agresyvią valstybę.
Po šio epizodo nei TSRS, nei kitos didžiosios valstybės - Saugumo tarybos narės - niekada daugiau nepraleisdavo tokių balsavimų. Veto tapo nuolat naudojamu įrankiu ir iki dabar JT veikia tik tada, kai didžiosios valstybės neprieštarauja (nėra veto). T.y. kai karas jau išsisėmęs ir prireikia neutralios trečios šalies (stebėtojai, rinkimai). O ten, kur yra didžiųjų valstybių interesų konfliktas ir veto, JT buvo ir liko praktiškai tik diskusijų klubu.

Dabar JT yra de facto mirusi institucija. Lygiai taip pat faktiškai mirusi yra ir NATO. Pasibaigus trečiajam pasauliniam, t.y. Šaltajam karui ir subyrėjus Varšuvos paktui, žlugus TSRS ir nebelikus rimto geopolitinio priešo, NATO kaip galinga karinė organizacija tapo nebereikalinga. Ir, degradavus Vakarų Europos valstybių karinėms pajėgoms, virto JAV karinės ir politinės galios įrankiu ir niekuo daugiau. JAV ir būrelis pakalikų - strateginių saugumo išlaikytinių.
Karas su Rusija ir Iranu parodė akivaidžią realybę, kad reali karinė galia yra JAV, o europidiniai pimpačkiukai yra tik išmaldos reikalautojai, saugumo pašalpiniai ir aristokratiški tinginiai. Ir dabartinės ES šiuolaikiniu pavidalu greit nebeliks - ji turės arba tapti suverenių lygiateisių tėvynių sąjunga, arba išsiskirstyti, nes perdėta centralizacija nebenaudinga didžiųjų narių interesams ir tik laiko klausimas, kada tai taps politiškai realizuota.

Senoji pasaulio tvarka mirė ir nauja greičiausiai neatsiras vienu šuoliu – ji formuosis palaipsniui ir sluoksniškai: per regioninius blokus, koalicijas ir funkcinius susitarimus, o tik vėliau bus „juridiškai įforminta“ globaliai, jei tik iš viso bus formalizuota.

VARIANTAI.
1. „Reformuota JT“ per evoliuciją, ne revoliuciją, t.y. bus sukurta ne nauja sistema, o taisoma esama. Galimi "pokyčiai" - Saugumo Tarybos plėtra, prijungiant seniai geopolitiškai svarbias Indiją, Japoniją, Braziliją, taip pat iš geonumirėlių - Vokietiją. Įvedami veto apribojimai (pvz., veto neleidžiamas genocido atvejais). Suteikiama daugiau galių Generalinei Asamblėjai. Daugiapolis pasaulis, apie kurį šitiek daug pliurpiama. Geras variantas, bet neįmanomas beveik, nes tam reikia tų pačių veto turėtojų pritarimo. Gal būt galima kosmetiškai, bet ne kaip struktūrinė reforma.

2. „Didžiųjų galių paktas 2.0“. Idėja sena - pasaulį stabilizuoja ne institucijos, o didžiųjų galių susitarimai. Veiktų neformalus „G5/G6“, tariantis slapta ir neviešai dėl „raudonų linijų“ ir įtakos zonų pripažinimas. Problema - tas reikalauja 100 proc. tarpusavio pasitikėjimo, kurio dabar nėra. Mažesnės valstybės taptų susitarimų „objektais“. Deja, tai realistiškiausias scenarijus trumpuoju laikotarpiu. Mažai teisės, daug galios politikos.

3. Regioninių blokų pasaulis.Pasaulis fragmentuotųsi į regionines sistemas, kurios pačios reguliuoja saugumą. NATO – karinis saugumas, ES – jei bus reformuota ir išliks - ekonominė ir teisinė integracija, BRICS – alternatyvi finansinė ir ekonominė sistema. Mažiau pasaulinių taisyklių visiems, daugiau regioninių normų ir susitarimų. Tai jau vyksta dabar ir veikia be JT ir jokių kitų globalių institucijų. Didėja pasaulio fragmentacija ir susipriešinimas.

4. „Koalicijos pagal poreikį“. Nėra jokios pasaulio vienos, pripažintos visų tvarkos – yra tik laikinos koalicijos konkrečioms problemoms spręsti. Pvz. klimatas, sankcijos, norinčių ir negalinčių koalicijos kariniams konfliktams, kurios bejėgės savo iškeltiems tikslams, bet turi įtakos daugeliui jų narių politiniams procesams ir ateičiai. Tai jau vyksta per visokius sankcijų režimus be JT. Atrodo labai realu ir lankstu, bet tokios sistemos stabilumas praktiškai lygus nuliui.

5. „Daugiasluoksnė tvarka“. Labiausiai tikėtinas man variantas. Tai ne vienas modelis, o kombinacija. Viršuje – silpna JT, suteikianti legitimumo iliuziją. Viduryje – regioniniai blokai, suteikiantys galimybes veikti. Apačioje – laikinos koalicijos atskirai problemai spręsti. Fone – mirksi įspėjamoji LED lemputė - "didžiosios galios jus stebi". Tai iš esmės jau vyksta.

Dabar „gimdymo skausmų ir chaoso fazė“. Senos tvarkos griūtis, kai ateina didžiųjų valstybių galios persiskirstymas. Savaime aišku, kaip visada atsiranda nestabilumas ir konfliktai, kol susidarys nauja pusiausvyra ir naujos taisyklės jai legitimuoti. Taip juk ir atsirado Vestfalijos sistema (1648), Vienos sistema (1815), WW2 išdavų tvarka po 1945. Ar dabar esame tokioje kūrimosi stadijoje? Daugelis iš mūsų atsakytų: taip.

Kokia galėtų būti „nauja JT“? Jei mąstom radikaliai - turi lemti balsai pagal dabartinę, o ne 1945 metų ekonominę ir karinę galią. Realistiška, bet politiškai nepriimtina. Arba „civilizaciniai blokai“ (Vakarai, Kinija, Indija, islamo pasaulis ir t. t.), t.y. labiau geopolitika nei teisė. Arba „be veto, bet su superdauguma“, kai sprendimai JT priimami 70–80% balsų - tas veiktų tik jei būtų pasitikėjimas. Arba tai, kas dalinai jau vyksta - dvi vidinės, paralelinės JT: Vakarų blokas prieš kitus.

Esmė, kurią reikia suprasti - globali tvarka atsiranda ne iš idėjų, o iš galios balanso. Kol JAV, Kinija, Rusija nesutaria ir vyksta konkurencija, tol nebus stabilios vieningos sistemos. Bus hibridinė, fragmentuota tvarka ir nuolatinis konfliktas. Nauja pasaulio tvarka nebus viena institucija, bus sistemų mišinys. Kokteilis. Nes instituciškai formalizuota teisinė tvarka paprastai ateina po galios persiskirstymo, ne prieš jį.

Kas mūsų valstybei yra svarbiausia? Neturime didelės karinės galios, jokios globalios ekonominės įtakos. Mūsų saugumas iki prasidėjusios griūties rėmėsi tarptautinių taisyklių sistema (teise), aljansais, didžiųjų galių viena kitos atgrasymu. Principai: NATO - reali karinė apsauga, ES - ekonominis ir politinis svoris, JT -suteikia legitimumą, tegu ir silpną. Šioje sistemoje maža valstybė turi „balsą“, agresija tampa brangi politiškai ir ekonomiškai. Tai dabartinis Lietuvos modelis, kuris iš inercijos veikia. Tačiau prasideda byrėjimas.

Pasaulis skyla į stovyklas, kurių kiekviena turi savo taisykles. Mažai valstybei, jei esi stipriame bloke - saugu, jei esi „pilkoje zonoje“ - pavojinga. Lietuvai kol NATO stiprus - OK, bet jei blokas susilpnėja - rizika didėja. Deja, tai dabar ir vyksta, NATO Vašingtonui nebereikalingas kariniu požiūriu, nes tapo nuliu, o politiniu požiūriu - oponentu. Galimas ir blogasis scenarijus – „didžiųjų galių susitarimai“.

Kas dabar vyksta? Didžiosios valstybės dalinasi įtakos zonas. Mažos valstybės tampa „dalybų objektu", meniu patiekalais, kortomis ant stalo. Istorinė logika paprasta, kaip 2x2. Jalta (1945) ir Molotovo–Ribentropo paktas. Blogiausias variantas Lietuvai, kada saugumas priklauso ne nuo tavęs, o gali būti „paaukotas“ dėl didesnių bachūrų susitarimų.

Blogiausias scenarijus – laikinai įsigalėsiantis „chaoso pasaulis", kuriame nėra taisyklių, nėra stabilių aljansų, veikia tik jėga. Klasikinė „anarchija“. Visos valstybių sienos tampa nestabilios, konfliktai dažnėja, branduolinis atgrasymas tampa pagrindiniu „argumentu“. Mūsų mažai valstybei tai egzistencinė rizika, kurios realizacija čia pat. Atsibuskim, jei dar galim.

Svarbiausia, ką galvoju: Lietuvai pavojingiausia ne stipri ar silpna pasaulio tvarka, o jos nebuvimas. Didelės valstybės gali gyventi chaose. Mažos – dažniausiai ne. JT mirė - taip. Nauja tvarka dar nesusiformavo - taip. Pereinamasis laikotarpis - taip.

Ar strategija dabar maksimaliai stiprinti NATO, nes tai vienintelė reali jėga? Ar tai įmanoma, kai ji jau žlunga? Ar strategija stiprinti Europos Sąjungą, kad Europa būtų ne tik ekonominė, bet ir karinė galia? Ar tai įmanoma, jei ES jau žlunga? Net jei jos abi silpnos ir miršta – gal geriau palaikyti ir veikti per Jungtines Tautas ar regioninius blokus, nes taisyklės vis tiek geriau nei jų nebuvimas? Aišku tik tiek, kad niekas neaišku, nes niekas nieko nežino, o pas mus - ir nenori žinoti.
Dabartinis geopolitnis modelis, sudarytas po 1945 m., rėmėsi JAV dominavimu, santykiniu didžiųjų galių sutarimu. Ši sena tvarka nebeatitinka galios balanso, kylantys konfliktai, karai ir įtampa - geopolitinių plokščių susidūrimas, per ją testuojamos jėgos ir formuojasi nauja pusiausvyra. Pasaulinės institucijos ir susitarimai visada ateina po galios susidūrimų, o ne prieš juos.

Aišku, pereinamasis laikotarpis, kuris jau prasidėjo, gali trukti dešimtmečius. Jo metu pasaulio klausimai bus sprendžiami ribotame "klube", kur sprendimai eis ne per JT, o per „G“ formatus - vakarietišką G7, kuris paseno ar platesnį G20. Per susitarimų ir jų nesilaikymų chaosą, kas jau vyksta. Minusas aiškus - nėra beveik privalomos teisės naujai tvarkai, viskas trapu, nes per daug priklauso nuo asmenybių.

Toliau formuosis "civilizaciniai blokai“ ir pasaulis skils į politinius kultūrinius centrus - Vakarai, Kinija, Indija, islamo pasaulis. Kur kiekvienas turi savo taisykles, globalios teisės bus dar mažiau, regioninės normos stiprės. Pagal institucijas tai vyks kaip ekonominės ir politinės Vakarų ir BRICS varžybos. Vis labiau fragmentuosis finansų sistema, toliau stiprės paralelinės struktūros ir silpnės dolerių spaustuvės įtaka.

Šiuo laikitarpiu "pasaulio institucijos" galutinai taps dekoracijomis, galios chaosas ir jėgos teisė. Tačiau paradoksas - nuo globalių katastrofų saugo globalizmas - branduolinis ginklas riboja didžiųjų galių karinius susidūrimus, globali ekonomika, kur visi kritiškai nuo visų priklauso, stabdo totalias griūtis, kas dabar ypač akivaizdu. Todėl lokalūs karai ir begalė besikeičiančių kasdien susitarimų.

Sekantis etapas, kuris nebūtinai turi įvykti - regioninės federacijos, blokai ir konkuruojančių globalių sistemų galutinis susiformavimas ir naujas Šaltasis karas. JT bus tik butaforija, praėjusių laikų institucija. Mechanizmas, turintis užkirsti kelią naujam globaliam konfliktui. Idėja buvo paprasta ir naivi: "didžiosios valstybės bendradarbiaus". Taip, jos tikrai bendradarbiaus, bet tik kada bus aiškios naujos galių pusiausvyros ribos.

Dabartinis D.Trampo pradėtas JAV įtakos ir hegemonijos restauracijos bandymas yra nerealistiškas ir tragikomiškas, nes neįmanoma vienam priversti paklusti visą pasaulį. Tačiau kartu ir naudingas, ir neišvengiamai būtinas, nes paspartina naujo pasaulio formavimą ir yra tiesiog proceso dalis. Dolerių spaustuvės ir lėktuvnešių diplomatijos epocha su visokiais traukuliais toliau baiginėjasi, nors užtruks dar netrumpai ir nusineš begalę gyvybių.

Nuolatinė įtampa taps norma. Nauja pasaulio tvarka nebus sukurta derybomis – ji bus „ištestuota“ realybėje, bus dar daugiau regioninių karų, įtampos ir nusikaltimų žmoniškumui, kuriems plos idiotų ir zombių minios. Galutinai mirė iliuzija, kad egzistuoja visiems vienodai galiojanti taisyklių sistema, konfliktus galima išspręsti per kokias nors institucijas ir teisė gali veikti be galios. Pasaulis grįžta ne į chaosą, o į normalią savo būseną, kur jėga formuoja taisykles.

Paskutinė mūsų laikmečio realybės ir absurdo pjesės scena. Grįžkim į tą JT 1950 m. salę su tuščia kėde. Tai buvo momentas, kai pasaulis po didžiulio, baisaus karo trumpam patikėjo, kad kolektyvinė tvarka gali veikti net prieš didžiųjų valią. Daugiau tokių momentų nebuvo. Ir greičiausiai artimiausiu metu nebus.