Vyriausybės pastangos suvaldyti kylančias degalų kainas tampa labiau panašios į bandymą gydyti tuberkuliozę ramunėlių arbata. Bent jau taip galima vertinti siūlomas priemones – nuo kuro rezervų paleidimo iki kuriamo įrankio, kuris leis stebėti degalų kainas (ir dar neaišku, kiek tūkstančių ar milijonų jis kainuos).
Situacija vis labiau primena smulkių gaisrų gesinimą, bandant ignoruoti artėjantį ugnikalnio išsiveržimą. Rezervų naudojimas, kuris, kaip patys valdžios atstovai pripažįsta, kainą gali sumažinti vos keliais centais, atrodo kaip trumpalaikis „lopymas“, neturintis realaus ekonominio paaiškinimo, o ne realus sprendimas.
Tuo tarpu planas kurti degalų kainų stebėjimo įrankį atrodo dar juokingiau – tarsi didžiausia problema būtų tai, kad žmonės nežino, kur degalai pigesni keliolika centų, o ne tai, kad pati kainų krizė gilėja.
Tuo tarpu tiek ekonomistai, tiek rinkos dalyviai jau dabar įspėja: jei įtampa tarptautinėse rinkose užsitęs, degalų kainos gali būti tik pradžia. Galimas ne tik visuotinis kainų šuolis, bet ir realus kuro trūkumas. Šiame kontekste dabartinės priemonės atrodo ne tik nepakankamos, bet ir pavėluotos.
Neabejoju, kad vienas pirmųjų Vyriausybės žingsnių, tik prasidėjus kariniam konfliktui Irane, turėjo būti akcizo kurui sumažinimas, kuris nepagrįstai išbrangino degalus dar praėjusios Seimo kadencijos metu, kai buvo pakeltas Šimonytės Vyriausybės.
Panašu, kad kol kas Vyriausybė neturi aiškaus plano net taktiniame lygmenyje, kaip suvaldyti situaciją, o apie nuoseklią ilgalaikę strategiją apskritai nėra kalbos. Kaip visuomet, visi viliasi, kad situacija išsispręs savaime.
P.S. Kaip Jūs galvojate, ar sąžininga tokioje situacijoje, kad apie 10 centų nuo kiekvieno litro pabrangusių degalų vartotojai priversti dar mokėti į valstybės kišenę ir per PVM mokestį?
Skaityti komentarus