Opozicija irgi susideda iš mūsų, todėl iš visuomenės mūsų durnumo daigai persikelia ir į politinį gyvenimą, ir į opoziciją. Ir jų taip pat neįveiksim, jei užmerksim akis, nepripažinsim esant ir neišmoksim atpažinti.

Normalioje veikloje žmogus, dešimt kartų iš eilės nepasiekęs užsibrėžto tikslo, anksčiau ar vėliau paklausia savęs, ką daro ne taip. O politikoje manoma kitaip – kuo daugiau kartų pralaimi, tuo daugiau sukaupi patirties. O jei vis mažiau žmonių tave palaiko, vadinasi esi nesuprastas.

Ir kuo mažiau pasieki, tuo didesnė tavo istorinė misija, todėl opozicijos lyderiui neįmanoma pralaimėti galutinai. Gali prakišti rinkimus, prarasti organizaciją, susirieti su visais bendražygiais, bet teisės vadovauti neprarasi, nes ją suteikia ne rezultatai.

Politinis mesijas visada pradeda nuo paprasto ir gražaus noro – padėti žmonėms. Bet tuoj pastebi, kad žmonės jį įsimyli ir supranta, kad be jo žmonės nieko nesupranta. Ir jau nebeatstovauja žmonėms – jis yra žmonės. Kas nepritaria jam, tas "nepritaria tautai".
Jei kritikuosi mesijo sprendimus, griausi vienybę, o kas siūlo kitą veiklos kelią – tarnauja priešams ir sistemai. Taip iš kovotojo už laisvę pamažu išauga mažas diktatoriukas, kuriam iki tikros diktatūros trūksta tik vienos smulkmenos. Valdžios.

Nevykusiai politinei organizacijai taip pat būtinas ir išdavikas, nes be jo tektų pripažinti savo klaidas, o tai juk iš principo neįmanoma. Todėl pralaimėjus rinkimus ieškoma ne priežasčių, o išdavikų. Kodėl žmonės nebalsavo? Išdavikai suklaidino!

Nesusivienijome, aišku, todėl, kad išdavikai sutrukdė. Žmonės nebepasitikėjo, nes išdavikai apšmeižė. Išdavikas yra nepaprastai naudingas išradimas, paaiškina viską ir nereikalauja nieko keisti. Todėl opozicijoje išdavikai niekada nesibaigia.

O vienybė yra visai ne tas, ką tas žodis reiškia lietuvių kalboje. Tai konkurentų pašalinimo būdas: visi turi susivienyti aplink mane. Jeigu kitas politikas siūlo vienytis aplink save, jis skaldo, siūlo bendrą vadovybę – vadinasi, siekia valdžios.

Vienybė yra absoliuti vertybė, kurios negalima įgyvendinti, kol visi nepripažįsta vienintelio tikrojo vienytojo. Nors opozicija be problemų susivienytų per penkias minutes, jeigu joje neliktų tokių lyderių. Bet tada nebūtų kam vienytis.

Vyrauja, aišku, Šventasis Pasipiktinimas. Tai labai malonus jausmas, ypač kai esi teisus, o politikoje būti teisiam galima kasdien. Valdžia pasakė nesąmonę – pasipiktinai, kažko nepasakė – dar labiau pasipiktinai. Ir visais atvejais tu teisus.

Tai nuostabi politinė būsena, nes jai nereikia jokio rezultato – pasipiktinimas pats savaime tampa rezultatu. O kai žmogus pripranta kasdien gauti moralinio teisumo svaigalų, jam nuolat reikia vis naujo pasipiktinimo.

Taip palaipsniui išsivysto politinio nepasitenkinimo narkomanija. Sužinai, kad tauta išduota, parašai feisbuke, uždedi tris šauktukus. Ir vakare jautiesi atlikęs pilietinę pareigą – juk kovojai! Ir ne šiaip kovojai, o visą dieną!

Tuo tarpu tas, kuris mėgina suburti bendruomenę, sukurti veikiančią organizaciją, rengti konkretų pasiūlymą, organizuoti žmones regionuose, dirbti su žmonėmis net toli provincijoje ar pasiekti nedidelį, bet tikrą pokytį, atrodo įtartinas. Per mažai piktinasi. Gal valdžios žmogus?

Seniau politiko vertę bent iš dalies rodė jo darbai. Dabar vis dažniau – sekėjų skaičius. Turi šimtą tūkstančių sekėjų? Esi tautos balsas. Turi dešimt tūkstančių – perspektyvus. Tik tūkstantį – marginalas.

Nesvarbu, kad tas šimtas tūkstančių gali kasdien skaityti tavo tekstus ir nė vienas neateis padėti surengti susirinkimo. Ar kad tie dešimt tūkstančių gali ploti tavo kalboms, bet nei vienas nepaaukos dešimties minučių savo laiko.

Ir lygiai taip pat nesvarbu, kad šimtas aktyvių žmonių kartais gali padaryti daugiau už milijoną pasyvių stebėtojų. Svarbiausia – skaičius. Nes dažnai opozicijai įtaka atrodo populiarumu, populiarumas – pasitikėjimu, o pasitikėjimas – gebėjimu valdyti valstybę.

Ir paskui visi labai stebisi, kodėl žmogus, puikiai tvarkęs savo feisbuko paskyrą, nesugeba valdyti net penkių bendraminčių. Taip yra, nes opozicionierius giliai įsitikinęs, kad vien dėl buvimo opozicijoje jis moraliai pranašesnis.

Valdžia meluoja, nes yra valdžia, o opozicija sako tiesą, nes yra opozicija. Jei valdžia siekia postų, tai jie savanaudžiai, o opozicija siekia postų iš kilnaus pasiaukojimo. Ir tam dauguma karštai pritaria. Na, o kai rinkimuose pastebi naujoką – tai tas juk veržiasi prie lovio!

Šitoks moralinis pasaulėlis labai patogus, nereikia vertinti nei veiksmų, nei rezultatų, nei žmogaus savybių. Užtenka žinoti, kurioje barikadų pusėje stovi, nors kartais vienintelis skirtumas yra tai, kad vieniems pavyko perlipti barikadą, o kitiems – ne.

Kiekviena ilgiau gyvuojanti opozicinė organizacija anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į mažą dvarą. Yra valdovas, artimiausi patikėtiniai, yra rūmų kronikininkai, kasdien skelbiantys valdovo išmintį. Ir dvariškiai, laukiantys malonių.

Be abejo, ten ir nepatikimi asmenys, ir liaudis, kuriai leidžiama pritarti. Dvaro gyvenimas kupinas intrigų, paskalų, asmeninių konfliktų ir kovos dėl vietos arčiau valdovo. Ir visada paaiškėja, kad šiuo laikotarpiu vadovybės keitimas pavojingas.

Ir po truputį visuomenėje daugėja ne tik nepatenkintų valdžia, bet ir tų, kurie nusivilia opozicija. Ir žmonių, kurie nusivilia viskuo – tai nusivylėliai profesionalai. Jiems nebetinka jokia valdžia, jokia partija, joks judėjimas, joks lyderis.

Jiems kiekvienas naujas žmogus iš pradžių suteikia viltį. Po mėnesio jau kelia įtarimą, po pusmečio – pasibjaurėjimą. O po metų, savaime aišku – neapykantą. Ir vėl ieškoma naujo gelbėtojo.
Tai politinis amžino įsimylėjimo ir skyrybų ciklas. Naujas gelbėtojas iš pradžių visada yra vienintelis tikras vyras. Paskui paaiškėja, kad ir jis palieka kojines ant grindų. Ir tauta vėl lieka apgauta.

Taip, opozicijoje būna nemažai gabių, sąžiningų, išsilavinusių ir veiklių žmonių. Bet jie palaipsniui pasitraukia. Neatsisako savo įsitikinimų, o tiesiog pavargsta nuo tuštybės, intrigų, beprasmių konfliktų ir nuolatinio aiškinimosi, kas didesnis patriotas.

Žmogus, kuris moka organizuoti, planuoti, skaičiuoti ir priimti sprendimus, anksčiau ar vėliau paklausia: ką mes čia iš tikrųjų darome? Ir sulaukia atsakymo, kad dabar ne laikas tokiems klausimams, nes vyksta istorinė kova.Tada jis išeina.

Ir lieka tie, kuriems pati "kova" yra gyvenimo prasmė. Taip vyksta atvirkštinė atranka: kuo ilgiau organizacija gyvena be rezultatų, tuo didesnė tikimybė, kad joje liks žmonės, kuriems rezultatai mažiausiai reikalingi.

Tada kritika tampa nusikaltimu. Opozicija reikalauja žodžio laisvės, bet tik kol kritikuojama valdžia, o pamėgink pakritikuoti pačią opoziciją. Tuoj paaiškės, kad dabar ne laikas, reikia vienybės, kritika naudinga priešams, o tu skaldai ir silpnini bendrą kovą.
O jeigu nepatylėsi, būsi paskelbtas provokatoriumi, nes tie, kurie visą gyvenimą kovoja su valdžios nepakantumu kritikai, patys baisiai nepakenčia net švelniausios pastabos. Nes laisvė jiems yra ne visuotinė teisė, o privilegija, kurią turi jų pusė.

Taip opozicijos viduje po truputį iškeroja tas pats autoritarinis mąstymas, prieš kurį ji tariasi kovojanti. Ir kai kada nors gauna valdžią, visuomenė būna labai nustebinta: pasikeitė ne valdžios santykis su piliečiais, o tie, kuriems leidžiama įsakinėti.

Pasakysit – ką siūlai? Siūlau pirmiausiai suprasti, kodėl taip yra. O yra todėl, kad opozicija nesiūlo jokių sisteminių permainų, o siekia tik pakeisti aktorius scenoje. Matot, anie yra labai labai blogi, o mes esam labai labai geri. Išrinkit tuos gerus ir viskas bus labai gerai, o jums nieko nereikės daryti.

Toks daugumai priimtinas, primityviai bukas ir nieko absoliučiai nekeičiantis didumos Lietuvos opozicijos vaizdelis. Ir daugumai nepatenkintųjų valdžia žmonių jis mielas, pakankamas ir patinka. Tai mūsų prakeikimas.