Anksčiau durnius turėdavo nueiti į miestelio aikštę, užlipti ant bačkos ir garsiai rėkti, kad visi išgirstų jo išmintį. Civilizacija padarė milžinišką pažangą – dabar jam pakanka telefono. Ir galinga durniaus mintis per kelias sekundes gali pasiekti milijoną žmonių. Kaip visi patyrėt – kuo ji paprastesnė, kategoriškesnė bei piktesnė, tuo geriau plinta.

Sudėtingai minčiai reikia laiko. Sutelkto dėmesio, pastangų, gebėjimo suprasti ir dar visko, kas vadinama protiniu darbu. Durnystei užtenka paveiksliuko ir trijų žodžių. Todėl šiuolaikinės informacijos rinkoje durnius yra idealus gamintojas ir vartotojas, nes gamina tai, ką pats mėgsta vartoti.

Aišku ką – pasipiktinimą, neklystamumą ir priešų sąrašus. O algoritmai, kuriems visiškai nerūpi tiesa, mielai jam padeda. Nes kuo didesnis durnius, tuo didesnis pasipiktinimas, kuo didesnis pasipiktinimas, tuo daugiau dėmesio. O kada gauni daug dėmesio, turi didesnę įtaką. Kas netikit – nueikit kur nors pas šalčiūtes.

Taip žmonijos technologinis genijus sukūrė mechanizmą, leidžiantį durnumui daugintis beveik šviesos greičiu ir net gauti už savo durnumą pinigų. Ir visa tai vadinama informacine visuomene. Greit ten net dalyvauti nebereikės, bet valdysi tūkstančių tūkstančius kitų durnių.
DI už tave kasdien visko prirašys, nuotraukyčių pridės, išreklamuos ir, jei brangesnį nusipirksi – klonuotu tavo vaizdu ir balsu praves konferencijas. Galėsi gulėt su alaus bokalu ir žiūrėt, koks esi protingas, jei tik kortelėj turi faneros.

Toks dabar didysis civilizacijos pasiekimas – pačiam nieko galvoti nebereikia, protą gali nusipirkti. O žmonija tūkstančius metų kaupė žinias, kūrė mokslą, filosofiją, meną, teisę, universitetus ir bibliotekas. Kad tik tas vargšas žmogus taptų protingesnis.

Civilizacija gali perduoti žinias, bet negali priversti žmogaus jomis naudotis. Duoda durniui visą pasaulio literatūrą, o jis suras vieną sakinį, patvirtinantį jo nuomonę, ir paskelbs, kad perskaitė viską, ką reikėjo. Duok geriausią išsilavinimą – išmoks sudėtingų žodžių, kuriais įtikinamiau aiškins savo nesąmones.

Galima net suteikti kokį mokslinį laipsnį, pvz. Duomenų Mokslininkas. Taps diplomuotu durniumi –ypač pavojinga, invazinė rūšis. Nes paprastas durnius kalba savo vardu, reikalauja juo tikėti, o diplomuotas – mokslo, todėl juo tikėti privaloma. O kai durnumas įgyja mokslinį laipsnį, valstybinį antspaudą ir teisę įsakinėti – atspėjot, tampa institucija.

Ar durnius žino, kad jis durnius? Na, durnumas nėra vien žinių trūkumas ir nežinojimas ištaisomas. Galima išmokti, perskaityti, paklausti, suprasti. Durnumas prasideda tada, kai žmogus praranda poreikį suprasti. Nes jo nuomonė yra tiesa, įsitikinimas – įrodymas, o savo pyktį rimtu snukiu laiko teisingumu.

Tai ne intelekto, o santykio su pasauliu problema, nes durnius nemato pasaulio tokio, koks jis yra. Tik tą, kas patvirtina jo teisumą, o visa kita neegzistuoja arba yra priešiška. Todėl durnius iš esmės gyvena uždarame pasaulyje, kurio centre yra jis pats.
Ten viskas sukasi aplink jį, net (ir ypač) tada, kai skelbiasi kovojantis už žmoniją, tėvynę, teisingumą ar Dievą. Negali pamatyti savęs iš šalies, nes tam reikėtų bent akimirkai suabejoti, ar pasaulio centras tikrai yra ten, kur jis stovi. O tai būtų jo pasaulio pabaiga.

Ir vis dėlto durnius turi vieną pranašumą, kurio išminčius niekada nepasieks – jis laimingas. Nereikia juk susitaikyti su pasaulio netobulumu, nes pasaulis tobulas tiek, kiek sutampa su jo nuomone. Nereikia susitaikyti su savo klaidomis, nes jų nėra.

Ir, kas gal svarbiausia, nereikia atleisti sau už nieką, nes jis visada buvo teisus. Todėl durnius nebijo ateities, juk tiksliai žino, kas bus. Net mirtis jo negąsdina taip, kaip galėtų, nes ir apie ją turi tvirtą ir nenuginčijamai teisingą nuomonę.

O tie kvaili išminčiai vis klausinėja: kas aš esu, kodėl esu, ar teisingai gyvenau? Ar supratau kitus, nepadariau blogo tiems, kuriuos mylėjau? Ar mano tiesa nebuvo tik mano klaida? Na, ir visas kitokias nesąmones, nes kuo arčiau pabaiga, tuo daugiau klausimų.

Durnius tokių kančių nepatiria. Jis nugyvena gyvenimą, niekada iš tikrųjų nesusitikęs su tuo, ko nesupranta. O tai reiškia, kad niekada iki galo nesusitiko ir su pačiu savimi, bet vis dėlto durnius ir miršta patenkintas.

Aplink lovą susirenka artimieji. Durnius paskutinį kartą juos pamoko, kaip reikia gyventi. Paaiškina, kas kaltas dėl jo ligos, kodėl gydytojai nieko neišmano ir ką visi turės daryti, kai jo nebebus. Paskui užsimerkia. Jo paskutinis žodis: Aišku. Ir jam tikrai viskas aišku.

Tačiau jeigu durnius niekada neabejoja, kad yra protingas, tai kaip žmogeliui sužinoti, ar jis pats nėra durnius? Juk kiekvienas mūsų kartais būname įsitikinę savo teisumu. Kiekvienas esame ką nors mokę gyventi, ko nors nesupratę, dėl ko nors klydę ir nenorėję to pripažinti.
Tai gal skirtumas tarp protingo ir durniaus visai ne tame, kad vienas klysta, o kitas ne? Gal svarbiausia, kad vienas iš jų sugeba pastebėti savo durnumą? Tada protingumas būtų ne turimų žinių kiekis ir visokie ten diplomai, o sugebėjimas suabejoti savo paties protingumu.

Nes pradėjau šitą rašliavą ne šiaip, o pats pamatęs daug durnų dalykų savo didenybėje. Savo norą supaprastint pasaulį, tingėjimą galvoti ir gilintis į ilgus tekstus, potraukį kurti schemas ir pastebėjęs, kad labiau patinka piktesnis, trumpesnis ir teisiantis kitus kitų ar mano paties įrašas... Berašant tą gali pamatyt iš šalies, o pasidalinus net truputį išsilaisvinti.

Ir čia svarbiausia durnumo tyrimo vieta. Jeigu kas nors, perskaitęs visą šitą humoreską, nuoširdžiai nusijuokė ir pagalvojo, kiek daug pažįsta tokių durnių, tai dar nieko nereiškia. O jeigu nė akimirkos nepagalvojo apie save... Na, dar pratęsiu ir, tikiuosi, susitiksim mūsų Durnių šalyje, nes joje visi gyvenam – ir durniai, ir ne.