Noriu pakalbėt apie amžiną visų laikų visuomenės reiškinį – durnius. Net į vieną tekstą netelpu, koks tai platus klausimas, gal ne kartą teks pratęsti.
Sakoma, kad kiekvienas išminčius turi durnumo. Ką bekalbėti apie mus – visi to dalelę turim. Todėl skaitydami, ką čia parašiau ir rašysiu, negalvokit kaip durniai, kad čia tik apie kitus.
Rašydamas ne kartą stabtelėjau ir savęs klausiau: juk čia truputį ir apie mane? Ir tai teisinga, nes jei nematai durnumo savyje – esi durnius. Gal sugebėjimas tą pamatyti ir yra vienintelis būdas išsilaisvinti.
Durniaus laimės paslaptis
Durnius yra pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Jam viskas aišku, nes viską žino, viską supranta ir dėl nieko neabejoja. O jeigu ko nors nežino, tai žino, kad žinoti neverta. O kada ko nors nesupranta, vadinasi, tai nesąmonė, negi neaišku?
Protingas žmogus visą gyvenimą mokosi, abejoja, ieško atsakymų ir kuo daugiau sužino, tuo labiau supranta, kiek mažai žino. Išminčius gyvenimo pabaigoje dažnai jaučiasi paskutinis kvailys, o durniui tokių problemų nėra.
Durnius gimsta su atsakymais į visus klausimus ir, jeigu klausimas netinka atsakymui, kaltas klausimas. Jis, žinokit, turi net pasaulio teoriją, kuri telpa į dešimt trumpų sakinių. Ypač išsilavinusio – į vieną mašinraščio puslapį.
Ten paaiškinta viskas: kaip atsirado pasaulis, kodėl žmonės blogi, kas kaltas, ką reikia daryti ir kas būtų, jeigu valdžią atiduotų jam. Paskutinis punktas, savaime suprantama, pats svarbiausias.
Durnius niekada nesako „nežinau“, nes tai būtų kapituliacija prieš tikrovę. Jis sako „visiems seniai aišku“, „čia ir arkliui suprantama“, „nereikia čia filosofuoti“. Ypač durnius mėgsta „įjunk smegenis“, nes pats savąsias seniai įjungęs ir daugiau junginėti nebereikia.
Durniaus diagnostika labai paprasta: jis save laiko protingesniu už kitus. Kuo didesnis durnius, tuo mažiau pasaulyje žmonių, kuriuos jis laiko sau lygiais, o sunkiausiais atvejais tokių apskritai nelieka. Ir tada durnius tampa labai vienišas, nes visi aplinkui durniai.
Tačiau vienatvė jam netrukdo, priešingai – suteikia galimybę dar labiau savimi žavėtis. Nes durnius niekada neklysta. Jeigu jo pranašystė neišsipildo, kalti tie, kurie jam sutrukdė, o kai jo patarimai pražudo reikalą, vadinasi, patarimo nepaklausėt iki galo.
O kada gyvenimas paneigia visą durniaus teoriją, net neabejokit – gyvenimas neteisingas. Ypač nuostabus durniaus sugebėjimas mokyti kitus gyventi. Gali neturėti šeimos, bet puikiai žino, kaip auginti vaikus. Jei prasiskolinęs iki ausų, tai jau tikrai išmokys valstybę tvarkyti finansus.
Šiaip durniai per gyvenimą nieko nesukuria, bet tiksliai paaiškina, kodėl visi kūrėjai yra nevykėliai. Ir visada turi nuomonę apie viską. Nuo kvantinės fizikos iki moterų orgazmo, nuo karo strategijos iki kopūstų rauginimo. Ir visais klausimais kalba vienodai užtikrintai.
Nes durniaus nuomonei nereikia žinių, ką jūs, žinios tik trukdo turėti nuomonę! Todėl pats baisiausias dalykas durniui – žmogus, kuris pradeda klausinėti. Klausimai suardo jo pasaulio tvarką, todėl klausinėjantis nedelsiant paskelbiamas priešu, niekšu arba dar didesniu durniumi.
Su protingu žmogumi galima ginčytis, galima įtikinti argumentais, faktais, patirtimi, kartais jis net padėkos, kad parodei jo klaidą. Durniaus įtikinti neįmanoma, nes jis neieško tiesos, o ją jau turi. Pokalbis reikalingas tik tam, kad kiti sužinotų, koks jis teisus.
Čia, beje, pakasta didžiausia gamtos neteisybė: protingas žmogus dažnai nelaimingas. Nes mato pasaulio sudėtingumą, savo klaidas, neįgyvendintas galimybes, praleistas progas. Jį kankina abejonės, sąžinė, atsakomybė. Supranta, kad galėjo pasielgti geriau.
Durnius niekada nesigaili, nes viską visada darė teisingai. Jeigu kas nors gyvenime nepavyko, kalti kiti, o kai pavyko – tik dėl jo nuopelnų. Todėl durnius yra tobulas optimistas ir nugyvena ilgą, prasmingą ir laimingą gyvenimą.
Niekada nepakeičia savo nuomonės, nieko neišmoksta ir iki paskutinės akimirkos lieka ištikimas sau. Tai išminčius prieš mirtį dar nori kai ką suprasti, turi klausimų, dar abejoja ir gailisi, kad gyvenimas toks trumpas ir tiek daug liko nesužinota.
O durnius miršta ramus, nes jis viską suprato, tik niekas jo nesuprato. Ant jo kapo artimieji galėtų iškalti patį gražiausią epitafijos tekstą: "Jis visada buvo teisus.“ Ir tai būtų vienintelis kartas, kai jis nebegalėtų tam pritarti.
Durnius, tapęs valdžia, pasiekia aukščiausią savo evoliucijos pakopą. Paprastas durnius tik žino, kaip visi turi gyventi, o valdžią gavęs durnius pagaliau gali priversti visus taip gyventi. Ir tuomet jo asmeninė laimė tampa visuomenės nelaime.
Čia gal ir mūsų valstybės paradoksas: protingas žmogus bijo suklysti, todėl kartais nedrįsta veikti. Durnius nebijo nieko, nes net neįsivaizduoja galintis suklysti. Todėl pasaulį labai dažnai keičia būtent aktyvūs durniai, o protingiems paskui tenka jį taisyti.
Skaityti komentarus