Pasirodo, ne veltui žmonės vaikšto po kambarį, kai apie ką nors intensyviai mąsto. Vaikščiojimas tikrai padeda mąstyti.

Iš esmės fizinio aktyvumo ir protinių gebėjimų ryšys nėra atradimas. Tačiau vaikščiojimas išsiskiria iš kitų fizinių veiklų. Šiuolaikinis mokslas patį žmogaus smegenų vystymąsi sieja su vaikščiojimu. Sakoma, kad Homo pradėjo virsti sapiens tik tada, kai užtikrintai atsistojo ant apatinių galūnių ir energingai žengė per žemę - vienas-du, vienas-du.

Šis judėjimo būdas vadinamas bipedalizmu. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra nieko ypatingo, bet kai į tai pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad bipedalizmas yra sudėtingas judesys, kuriame dalyvauja daugelis smegenų sričių.

Kad padėtų mūsų protėviams išlaikyti pusiausvyrą, tinkamai paskirstyti skeletui ir raumenims tenkantį krūvį, žingsniuoti ir šokinėti per kliūtis, ritmingai ir sinchroniškai judėti, senovės smegenys turėjo taip įsitempti, kad "užaugo" neokorteksas - pilkoji medžiaga, padengta giroskopais, kuri, kaip manoma, leidžia mums mąstyti. Ir nemanykite, kad evoliucija čia baigėsi.

Siekdami tiksliai suprasti, kaip vaikščiojimas veikia šiuolaikinio žmogaus protą, Stanfordo universiteto mokslininkai atliko keletą eksperimentų, kuriuose dalyvavo 176 žmonės. Eksperimentų metu savanoriams buvo pateiktos įvairios mąstymo užduotys, kurias jie turėjo atlikti skirtingomis sąlygomis:

• sėdint kambaryje ant kėdės;
• vaikščiojant ant bėgimo takelio patalpoje;
• sėdint neįgaliojo vežimėlyje, kuris buvo judinamas po Stenfordo miestelį (taip mokslininkai norėjo imituoti vaikščiojimo patirtį);
• vaikščiojant lauke.

Pasiūlytos užduotys buvo susijusios su įkvėpimu ir naujų idėjų paieška. Pavyzdžiui, savanorių buvo paprašyta surasti kuo daugiau neįprastų įprasto daikto panaudojimo būdų. Beje, tai geras kūrybiškumo pratimas, ar norėtumėte jį išbandyti? Paimkime, tarkime, popieriaus segtuką. Kur jį galima naudoti? Nubraižykite idėjų eskizus - kuo daugiau, tuo geriau.

Antrojo tipo užduotis buvo susijusi su vadinamuoju divergentiniu mąstymu. Eksperimentatoriams buvo pateikta paprasta užduotis ir paprašyta ją išspręsti skirtingais būdais. Tokios užduoties pavyzdys: suraskite žodį, kuris jungia tris kitus žodžius. Tarkime, šie žodžiai yra "pyragas", "Šveicarija" ir "ūkis". Būtų daug vienijančių žodžių: "kreminis sūris" (jo dedama į pyragus, jis taip pat gaminamas iš Šveicarijos Alpių ūkiuose gyvenančių karvių pieno), "varškė", "rozmarinas" ir pan. Kuo daugiau idėjų dalyviai nupiešė, tuo labiau buvo vertinamas jų kūrybiškumas. Be to, mokslininkai atskirai pažymėjo "naujas idėjas" - unikalius sprendimus, kurių kiti savanoriai nesugalvojo.

Mokslininkai išanalizavo statistinius duomenis ir nustatė, kad "naujų idėjų" skaičius išauga 60 proc., jei žmogus eina pasivaikščioti. Nesvarbu, kur konkrečiai vyko pasivaikščiojimas: tiek tie, kurie vaikščiojo miestelio teritorijoje, tiek tie, kurie bėgo metrus ant bėgimo takelio patalpoje, apskritai parodė tuos pačius rezultatus.

Įdomu tai, kad patys tiriamieji taip pat pastebėjo, jog vaikščiodami jautėsi įkvėpti.

81 % tiriamųjų teigė, kad vaikščiodami jautėsi kupini naujų minčių ir idėjų.

Mokslininkai spėja, kad šio stebinančio poveikio priežastys yra tos pačios, dėl kurių kadaise išsivystė neokorteksas. Kai vaikštome, mūsų smegenys yra aktyvesnės, lengviau užmezga naujas neuronų jungtis ir energingiau įtraukia skirtingus jų skyrius. Todėl sprendimai, kurie mums ateina į galvą einant, dažnai būna išties genialūs.

Malonus bonusas: aukštas kūrybiškumo lygis išlieka dar kurį laiką po to, kai grįžtate iš pasivaikščiojimo ir atsisėdate į fotelį. Taigi, jei jaučiatės užsidarę prie darbo stalo ir negalite išspausti reikiamos idėjos, eikite pakvėpuoti grynu oru. Atlygis bus ne tik įkvėpimas, bet ir daugybė kitų sveikatai ir nuotaikai naudingų dalykų, kuriuos suteikia vaikščiojimas.