°C
      2024 07 22 Pirmadienis

      Zigmas Kairaitis. Be lygčių ir formulių

      Nuotrauka: Pixabay.com nuotr.

      Autorius: Zigmas Kairaitis
      2023-07-18 09:00:00

      Paėmęs į rankas kolegos Gintaro Valiuškevičiaus knygą „Apie vandenį be lygčių“ prisiminiau dar tik atgimstančios Lietuvos televizijos laidoje girdėtą profesoriaus Algirdo Avižienio mintį, kad Kalifornijos universitete buvo tradicija matematikos srities disertacijose nenaudoti formulių. Sunku patikėti, bet savo ausimis girdėjau. Tiesa, tuo metu buvo atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas, planavęs dirbti pagal artes liberales studijų modelį. Buvo orientuojamasi į plačias studijas, kai šalia profilinių disciplinų galima rinktis gretutinius dalykus iš kitų mokslo sričių. Ypač siekta studijose puoselėti humanitarinę kultūrą. O ir mokyklose atsirado humanitarams skirta fizika, tikslieji mokslai. Greičiausiai tai laiko ženklai: norint paskatinti mokinius ir studentus mokytis tiksliųjų mokslų, pirmiausia siekiama, kad jie būtų įdomūs, žadintų norą mokytis. Kaip sakė Saadi, „mokinys, kuris mokosi be noro, yra paukštis be sparnų“. 

      G. Valiuškevičius skyrė ypač daug dėmesio, kad jo knyga būtų įdomi, patraukli skaitytojui. Pratarmėje rašoma: „...šioje knygoje stengiamasi aprašyti viską kuo paprasčiau, pateikiant tik esminius faktus ir principus (...) mėginama kiek įmanoma vengti vienareikšmės didaktikos (...) paliekant skaitytojui galimybę savarankiškai domėtis kitomis jam rūpimų klausimų interpretacijomis“ (p. 7). Kartai mus dėstytojai perspėdavo: nuo paprastumo – vienas žingsnis iki prastumo. To nepasakysi apie aptariamą knygą, kurią sudaro trys fundamentalios akademinei hidrologijai skirtos dalys: „Hidrologijos objektas ir pažinimo nuostatos“, „Hidrologiniai procesai įvairiose hidrosferos dalyse“ ir „Paviršinio vandens objektų ypatumai“. Nesileisiu pristatyti skyrių turinio, tai specifiniai, studijoms skirti hidrologijos dalykai. Tačiau aptarsiu aspektus, kurie patrauktų platesnį skaitytojų ratą. 

      Kiekviename skyrelyje ar temoje pateikiami ilgesni intarpai „Ne tik apie vandenį“ žinioms papildyti, pavyzdžiui, „Didysis Kinijos kanalas“, „1958 metų potvynis Lietuvoje“, „Kaip suskaičiuoti Lietuvos ežerus?“, „Aukštumala – pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta pelkė“. Trumpuose intarpuose „Po hidrologijos užkaborius pasidairius“ glaustai aprašomi įdomesni faktai („Ką reiškė ir iš kur kildinamas žodis debesis senovės baltų kalbose ir indoeuropiečių prokalbėje – apsiniaukęs dangus, diena, šviesti“; „Apie talasofobiją – jūros baimę“; „Trakų ežerų vandens lygis pagal Maironį“). O temos pradedamos Lietuvos poetų Alfonso Nykos-Niliūno, Maironio, Kazio Bradūno, Sigito Gedos, Stasio Jonausko, Almio Grybausko, Marcelijaus Martinaičio, Algimanto Mikutos, Henriko Nagio, Vytauto P. Bložės, Broniaus Krivicko ir kitų citatomis apie vandenis, ežerus, debesis, upes ir pan.

      Šiandien nyksta griežta skirtis tarp mokslinės, akademinės literatūros ir visuomenei skirtų mokslo žinių. Seniau šį posūkį atliko menai, o dabar atėjo laikas ir mokslams. Žinoma, kalbu apie Lietuvos atvejį. Pasaulyje tai ne naujiena. Kadaise Leonidas Donskis kritikavo mokslinius tekstus, jų medinę kalbą ir autoriaus autentiškumo, savito stiliaus stoką. Ką jau kalbėti apie Arvydą Šliogerį, kuris negalėjo pakęsti įvairių akademinių matricų. Filosofas guodėsi, kad jeigu parašai į kokią kultūrinę spaudą, tai nuraibuliuoja viena kita tavo idėjos bangelė, o jeigu į mokslo inkunabulus (suprask, mokslo darbus) – štilis. Dabar leidžiama Lietuvos mokslų akademijos serija „Mokslas visiems“, transliuojama Vilniaus universiteto ir LRT laida „Mokslas be pamokslų“. Ir knygos „Apie vandenį be lygčių“ autorius skaito daug paskaitų mokytojams, pranešimų konferencijose. Taigi vis tenka balansuoti ant ribos – tarsi mokslas, tarsi ne. Šia prasme galima pavydėti – arba ne! – istorikams: daugelis jaunųjų istorijos mokslininkų tapo kultūrininkais, tiesiog rašytojais. Patogiau, populiariau, naudingiau? 

      Vadovėlio „Apie vandenį be lygčių“ autorius eina sunkesniu keliu – bando ieškoti dvasinio prado gamtos moksluose. Kaip neprisiminsi Antano Maceinos, teigusio, kad patys humaniškiausi yra gamtos mokslai. Gamtos mokslai dabar ant bangos, ypač tie, kurie domisi klimato kaita, ekologinėmis problemomis, aplinkosauga. Tai tiesiogiai susiję su klimatologija, meteorologija, hidrologija. Verta atkreipti dėmesį, kad šios srities mokslininkai nepuola į pirmąsias „Gretos eiles“ – aklai negina bet kokių ekologijos, gamtosaugos klausimų, yra racionalūs, realistiški, pozityviai pragmatiški. Tarkime, fizikai, chemikai dažnai kitaip supranta, mato ir aiškina mums gręsiančias katastrofas, kartais jas net neigia. Dauguma knygos „Apie vandenį be lygčių“ intarpų kaip tik ir skirti pasaulio ir Lietuvos ekologinėms bei gamtosaugos problemoms, susijusioms su vandenų apsauga, ištekliais, įtaka aplinkai ir žmogui. Pavyzdžiui, intarpams „Vandens naudojimo problemos Viduriniuose Rytuose“, „Grenlandijos ledo skydo tirpsmas“, „Upių renatūralizacija: kas tai ir kam to reikia?“ skirta po du ir daugiau iliustruotų puslapių.

      Reikia paminėti dar vieną svarbų aspektą. Vidurinės mokyklos ar gimnazijos 11–12 klasės persidengia su aukštųjų mokyklų I–II kursu, kuriuose mokoma mokslų pagrindų, o neretai kartojamas pagrindinės ir vidurinės mokyklos kursas. Taigi šis vadovėlis labai tinka pasikartoti geografijos dalyko hidrologijos temas studijuojantiems geografiją, hidrologiją, klimatologiją, kitus gamtos, inžinerijos mokslus. Vandenų (upių, upelių, ežerų, kitų vandenų ir jų techninių įrenginių) tyrimai populiarūs mokantis geografijos, biologijos, net istorijos (užtvankų, vandens elektrinių ar malūnų, vandentiekių istorija) – vandenys ir su jais susiję techniniai įrenginiai mus supa gyvenamoje aplinkoje. Knygos pratarmėje autorius dar priduria, kad vadovėlis skirtas ne tik hidrologams ir artimų profesijų atstovams, bet „ir visiems, kurie siekia praplėsti savo žinias apie vandenynuose, upėse, ežeruose, pelkėse ir kituose hidrosferos objektuose vykstančius procesus“ (p. 8).

      Visada jautriai reaguoju, kai aptinku „vadovėlio“, „didaktikos“ sąvokas. G. Valiuškevičius užsimena, kad jo knyga atitinka vadovėliui keliamus reikalavimus, bet vėliau tai lyg ir paneigia, teigia, kad „Apie vandenį be lygčių“ yra kitokia knyga... „Vadovėlis“ tarsi įsakmiai, didaktiškai nurodo, kad knyga skirta mokymuisi, tai „vadovaujantis vadovas“. Tiek anglų kalbos textbookhandbook, tiek vokiečių LehrbuchSchulbuch reiškia ne ką kitą, o „knygą“. Lietuvoje įsigalėjusi tradicija (greičiausiai atėjusi iš mokyklos) garbinti vadovėlį tarsi kokį norminį dokumentą. Ačiūdie, dėl vadovėlių gausos šis įprotis gal kiek sumažėjo... Veikia ir finansinės, juridinės vadovėlio statuso priežastys, bet į jas nesigilinsime. Iš tiesų net mokytojai, dėstytojai nelabai išmano, kaip interpretuoti šiuos terminus. Paradoksas, bet iki šiol neturime „didaktikos“ termino gilesnės etimologinės analizės. Didaktiką gaubia neigiama konotacija, todėl ji, atrodo, ne itin tinka mūsų demokratinei, liberaliai mokyklai. Gal galėtų pagelbėti senosios graikų kalbos ir kultūros istorijos specialistai? 

      Konceptualioje apžvalgoje nederėtų minėti, kad kai kur prapuola knygos puslapių numeracija. Autorius korektiškai cituoja visus šaltinius, „Apie vandenį be lygčių“ gausiai iliustruota (dailininkė Agnė Beinaravičiūtė, iliustracijas spaudai parengė Laima Gelčiūtė, redagavo Audra Ivanauskienė), atspausdinta ant kreidinio popieriaus. Pabaigoje pateikta dalykinė rodyklė su angliškais terminų atitikmenimis.

      Parašyti įdomią knygą, o ypač vadovėlį neužtenka vien gerų norų. Reikia pridurti, kad G. Valiuškevičius turi meninės kūrybos gyslelę, ne kartą apie vandenų reiškinius, tyrimus patraukliai rašė ir „Literatūroje ir mene“. Reikia tik palinkėti autoriui toliau skleisti hidrologijos – ne taip jau gerai pažįstamo mokslo – žinias visuomenei, moksleivijai ir savo studentams.

      Skaityti komentarus