Ir tada kažkur toli suvirpa pirmas garsas.

Pirmas kankindamas starterį, mašiną užveda troleibuso vairuotojas. Gal jis dar nespėjo išgerti kavos, gal jo akys tebėra pilnos miego, bet jis važiuoja į depą, užkuria negyvą gelžgalį ir išvažiuoja į tuščią miestą, tempdamasis paskui save pirmąją dienos pareigą. Pirmas jo keleivis- duonos kepėjas. Už sienų, už langų, kažkur giliai šiltoje kepyklos tamsoje ima kilti duona. Tas kvapas, kurio dar nejauti, bet kažkodėl žinai, kad jis jau yra. Kad kažkas jau rūpinasi pasauliu, kol pasaulis dar nežino, jog jam vėl teks pabusti. Bet dar tamsu.
Pamažu įsijungia miesto gaudimas. Tu negirdi atskirų variklių, bet miestas ima tyliai vibruoti. Ir viena po kitos užsidega langų šviesos.

Sudunda sunkvežimis ant blogai uždėto kanalizacijos dangčio, kažkur sugirgžda vartai, subarška šiukšlių konteineris. Atsiveria pirmosios laiptinių durys. Kažkas skuba, kažkas rūko balkone, kažkas stovi prie lango ir žiūri į niekur, laikydamas rankose atvėsusį arbatos puodelį.

O tada bunda jie.

Visa ta masė pasidavusių inteligentų, nemigos, knygų, neišsipildžiusių svajonių ir per ilgai nešiotų minčių žmonių. Tie, kurie kažkada norėjo pakeisti pasaulį, o paskui išmoko keisti tik patalynę, darbovietes ir savo gyvenimo planus. Tie, kurie vakar vakare sau prisiekė, kad nuo rytojaus viskas bus kitaip. Ir štai — rytojus atėjo. Tik niekas nepasikeitė, išskyrus šviesą už lango ir tylų, sunkiai paaiškinamą jausmą, kad dar ne viskas prarasta.

Vienas atsimerkia ir ilgai žiūri į lubas. Kitas užsikemša ausis, kad negirdėtų miesto, dar kitas telefonu pasišviesdamas žiūri, ar nesibaigė jo vaistų lapelyje paskutiniosios antidepresantų tabetės. Trečias jau verda kavą ir, stovėdamas virtuvėje, jaučia kažkokį seniai pamirštą švelnumą gyvenimui. Galbūt todėl, kad rytas dar nieko nereikalauja. Jis dar neklausia, ką nuveikei, ko pasiekei, ką sugadinai. Jis tik ateina. Kantriai, tyliai, be priekaištų.

Čirkšteli paukštis.

Toks mažas garsas, toks trapus, kad, rodos, galėtų sutrūkti ore. Po akimirkos suloja šuo. Gal sveikina naują dieną, o gal tiesiog nori priminti, kad pasaulyje dar yra dalykų, į kuriuos verta reaguoti. Tiediog- amtelia be priežasties. Katė jau ima trintis į veidą šeimininkui, kad tas žinotų, kas namuose yra bosas.

Ir tik tada, rytų pusėje, dangus ima šviesėti.

Iš pradžių vos vos — lyg kažkas už horizonto būtų uždegęs degtuką. Paskui pilkuma pamažu praskysta, ant stogų ir medžių šakų nusėda pirmoji šviesa. Naktis traukiasi nenoriai, palikdama ant palangių savo tamsą, ant veidų — nuovargį, o širdyse — tą keistą ilgesį, kurio niekaip nepavyksta pavadinti.

Bunda ir mūsų gyvenimų vairininkai - su nerimu žiūri žinias, ar nesibaigė karai, neduok Dieve. Kaip tada tauriai rūsčiais veidais jie mums pezės apie kovą, prieš amžiną priešą, kuris į mus žvelgia su atlaidžia šypsena, kaip į maištaujančią šūdmusę, vis bandančią pramušti lango stiklą.
Pikto patėvio vaijystėje žagintos piktbobės skuba tikrinti, ką parašė Kunigas Grigas, kad pirmoji jį pavadintų parsidavėliu.
Bunda daugybė žinniasklaidos pelių ir dar nuo nepabaigto sapno proto likučiais bando ieškoti kelio, kaip užkirsti kelią tiesai ir toliau engti savo žmones neapykantos rašinėliais ir Dirksčio chronikom.

Paskutiniai bunda kovotojai. Dar dorai neprabudę, brauko telefonus, kad pamatyti, kur kažkas sprogo. kas laimėjo rinkimus kokioj nors Išmirtlendijos savivaldybėj ir skuba tuo džiaugtis feisbuke. Iš to gyvenantis koks nors rašalu apsipylęs chondrodistrofikas pražilusia barzda, mąsto, - ką čia dar įtraukti į vatnikų sąrašą, kad lyžtelt šeimininkui tiesiąją.

Gal tai ilgesys jaunystės. Gal žmonių, kurių nebėra. Gal senų rytų, kai dar atrodė, kad visas gyvenimas laukia priešakyje, o kiekviena diena gali atnešti kažką didelio. Gal tiesiog ilgesys laiko, kai mokėjome džiaugtis mažais dalykais ir dar nežinojome, kiek daug jų vieną dieną taps prisiminimais.

Miestas jau pabudęs. Troleibusai rieda savo maršrutais, kepyklos kvepia duona, žmonės skuba į darbus, o kažkur, už užuolaidų, vienas iš tų pasidavusių inteligentų dar akimirką guli nejudėdamas ir klausosi, kaip gyvenimas vyksta be jo leidimo. Už lango pilka lietuviška diena.

Ir galbūt būtent tą akimirką jis supranta: kad ir kiek būtume pavargę, kiek kartų būtume nusivylę savimi, kitais ar pačiu gyvenimu, pasaulis vis tiek kiekvieną rytą pradeda iš naujo.

Ne triukšmingai. Ne iškilmingai.

Tiesiog įjungia pirmą troleibusą.

Iškepa pirmą duoną.

Sučirškia paukštis.

Suloja šuo.

Ir rytų pusėje pamažu šviesėja dangus.

O mes, dar ne visai pabudę, dar truputį priklausantys nakčiai, tyliai bandome patikėti, kad galbūt ir mums šiandien dar kas nors nušvis.