Pas meistrą mokėsi gabus jaunuolis. Jis dirbo kruopščiai, tačiau jo darbas labai priklausė nuo kitų nuomonės. Pagyrimas suteikdavo jėgų visai dienai, o pašaipa sugadindavo net gražiausią vakarą.

Vieną rytą į dirbtuvę užėjo pirklys. Mokinys padavė jam sutaisytas svarstykles, bet šis susiraukė:

— Tokiems darbams tavo rankos dar per silpnos. Tikriausiai ir galva ne ką stipresnė.

Pirklys tą rytą buvo patyręs nuostolių ir ieškojo, ant ko išlieti pyktį. Jaunuolis to nežinojo. Jam užkaito veidas ir nusviro rankos.

Meistras patikrino svarstykles. Jos veikė nepriekaištingai. Pirklys sumokėjo ir išėjo.

Tačiau mokinys visą dieną tylėjo. Kitą rytą vėl prisiminė įžeidimą, o trečią dieną net paprastą darbą atliko prasčiau negu įprastai.

— Kas atsitiko? — paklausė meistras.

— Jūs girdėjote, ką apie mane pasakė tas žmogus?

Meistras nieko jam neatsakė ir iš stalčiaus išėmė nedidelį žalvarinį svarelį.

— Šiandien nešiok jį rankoje, kol paprašysiu grąžinti.

Užduotis pasirodė lengva. Tačiau su svareliu buvo nepatogu dirbti ir kelių valandų pradėjo mausti pirštus. Jaunuolis perkėlė jį į kitą ranką, paskui vėl į pirmąją. Vakare neištvėrė:

— Mokytojau, kiek dar turėsiu jį laikyti?

— Kiek jis sveria?

Mokinys atsakė tiksliai.

— Ar rytą svėrė mažiau?

— Ne.

— Tai kodėl dabar taip sunku?

— Todėl, kad laikau jį visą dieną.

Meistras paėmė svarelį ir grąžino į stalčių.

— Pirklys čia praleido kelias minutes. Jo žodžius tu nešioji trečią dieną. Jis gal jau pamiršo mūsų dirbtuvę, o tavo rankos vis dar užimtos tuo, ką paliko.

Jaunuolis pažvelgė į savo delną.

— Vadinasi, turiu neklausyti, ką žmonės sako?

— Jeigu kas nors pasakys, kad tavo svarstyklės sveria neteisingai, patikrink. Gal išgelbės tave nuo klaidos. Tačiau tas pirklys tavo darbo nė nepatikrino. Mes patikrinome. Svarstyklės veikė gerai, o tu vis dar vertini save pagal jo pyktį.

Nenešiokite rankose ir širdyje bereikalingų svorių! Gero jums visiems savaitgalio!