Kai keičiasi žmonės, bet ne santykių istorija

Viena ryškiausių pasikartojančių pamokų sričių – santykiai. Žmogus gali nuoširdžiai norėti artumo, pagarbos ir saugumo, tačiau vis įsimylėti partnerius, kurie emociškai neprieinami, nepatikimi arba nenori įsipareigoti. Kiekvieną kartą jis tikisi, kad šįsyk viskas bus kitaip, tačiau ilgainiui vėl pasijunta atstumtas, nereikalingas ar vienišas.

Lengviausia būtų pasakyti, kad jam tiesiog nesiseka su žmonėmis. Kartais taip iš tiesų būna – kitų elgesio negalime nei numatyti, nei kontroliuoti. Tačiau jeigu panaši situacija kartojasi nuolat, verta pasidomėti ne tik tuo, kokius partnerius sutinkame, bet ir tuo, kas mus prie jų traukia.

Galbūt žmogus nuo vaikystės įprato meilę sieti su pastangomis ją užsitarnauti. Gal jam pažįstamas emocinis atstumas atrodo patrauklesnis už ramų ir nuoseklų dėmesį. Gal jis tiki, kad tikra meilė reiškia kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą išgelbėti kitą. O gal taip bijo būti vienas, kad nepastebi akivaizdžių nesuderinamumo ženklų.

Tuomet gyvenimo pamoka gali būti visai ne apie tai, kaip priversti kitą žmogų mus mylėti. Ji gali būti apie mūsų pačių supratimą, kas yra meilė, ką laikome normaliu elgesiu ir kodėl taip ilgai pasiliekame ten, kur mums negera.

Kartais pasikartoja ne situacija, o mūsų reakcija

Įsivaizduokime žmogų, kuris nuolat konfliktuoja su vadovais. Viename darbe viršininkas jo nevertino, kitame per daug kontroliavo, trečiame neįsiklausė į jo nuomonę. Atrodytų, visur pasitaiko netinkami vadovai. Tačiau galbūt verta pastebėti ir tai, kaip pats žmogus reaguoja į pastabas, kritiką ar autoritetą.

Jeigu kiekvieną pasiūlymą kažką pataisyti jis priima kaip asmeninį pažeminimą, net ir geranoriškas grįžtamasis ryšys gali virsti konfliktu. Jeigu nemoka pasakyti „ne“, gali nuolat prisiimti per daug darbų, o paskui pykti, kad kiti juo naudojasi. Jeigu bijo tiesiai išsakyti nepasitenkinimą, ilgai tyli, kol galiausiai pratrūksta.

Tokiais atvejais problema nebūtinai yra vien aplinkoje. Kartais pasikeičia aplinkybės, bet žmogus į jas atsineša tą patį reagavimo būdą, kuris ir vėl sukuria panašias pasekmes.

Tai nereiškia, kad dėl kiekvieno konflikto esame kalti patys. Tačiau verta atskirti, kas priklauso nuo kitų žmonių, o kas – nuo mūsų. Kol bandome pakeisti tik aplinkinius, galime nepastebėti vienintelės grandinės dalies, kurią iš tiesų turime galimybę keisti.

Pinigų pamokos: kodėl daugiau uždirbti kartais nepakanka?

Pasikartojančios finansinės problemos taip pat gali atskleisti mūsų elgesio ir mąstymo modelius. Vienas žmogus nuolat gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, nors jo pajamos per kelerius metus gerokai išaugo. Kitas vis skolina pinigus žmonėms, kurie jų negrąžina. Trečias pradeda daug žadančius projektus, tačiau nebaigia nė vieno. Ketvirtas taip bijo prarasti pinigus, kad atsisako net pagrįstų galimybių pagerinti savo padėtį.

Žinoma, finansines problemas gali lemti mažos pajamos, sveikatos sunkumai, šeimos aplinkybės, ekonominės krizės ar kiti nuo žmogaus nepriklausantys veiksniai. Ne kiekvienas pinigų trūkumas reiškia klaidingą mąstymą. Tačiau kai tam tikra finansinė situacija kartojasi net pasikeitus išorinėms sąlygoms, verta pažvelgti į savo įpročius.

Galbūt išlaidos auga kartu su pajamomis, nes pirkimas tapo būdu save apdovanoti ar nuraminti. Galbūt žmogus nuolat gelbsti kitus finansiškai, nes bijo būti palaikytas savanaudžiu. Gal jis vengia kalbėti apie atlygį, nes mano, kad prašyti daugiau yra negražu. O gal kiekvieną finansinę nesėkmę laiko įrodymu, kad jam tiesiog nesiseka, ir todėl nesiryžta mokytis naujų dalykų.

Tokios pamokos sprendimas nebūtinai yra dar didesnis uždarbis. Kartais reikia išmokti planuoti, nustatyti ribas, kitaip vertinti savo darbą arba atpažinti emocijas, kurios lemia finansinius sprendimus.

Kodėl kartojame tai, kas mums patiems nepatinka?

Žmogaus elgesys ne visada vadovaujasi sąmoningais norais. Mes galime puikiai suprasti, kad tam tikri pasirinkimai mums kenkia, ir vis tiek juos kartoti. Vien žinojimo, kad reikėtų elgtis kitaip, dažnai neužtenka.

Viena priežasčių – įpročiai. Jeigu daugelį metų į stresą reagavome užsisklęsdami, kaltindami kitus ar stengdamiesi visiems įtikti, toks reagavimas gali tapti beveik automatinis. Jis įsijungia greičiau, negu spėjame sąmoningai pasirinkti kitą būdą.

Kita priežastis – pažįstamumo jausmas. Tai, kas mums įprasta, nebūtinai yra gera, tačiau gali atrodyti saugiau už nežinomybę. Žmogus, ilgai gyvenęs nuolatinėje įtampoje, kartais net ramioje aplinkoje nesijaučia patogiai. Tas, kuris įprato nuolat kovoti dėl pripažinimo, gali nežinoti, kaip priimti pagarbą, kurios nereikia užsitarnauti.

Todėl tikras pokytis dažnai reikalauja ne tik naujo sprendimo, bet ir gebėjimo išbūti su neįprastu jausmu. Pasakyti „ne“ ir atlaikyti kaltę. Paprašyti pagalbos ir nesijausti silpnam. Priimti meilę, kurios nereikia nusipelnyti. Leisti sau uždirbti daugiau ir nepradėti iškart ieškoti būdų viską išdalinti ar išleisti.

Kartais senasis elgesys sugrįžta ne todėl, kad nesupratome pamokos, o todėl, kad naujas elgesys dar netapo įprastas.

Ką pasikartojanti situacija bando mums parodyti?

Jeigu į pasikartojančias problemas žvelgiame kaip į gyvenimo siunčiamas žinutes, svarbu neapsiriboti klausimu, kodėl tai vėl nutiko. Kur kas naudingiau pasidomėti, ką ši situacija atskleidžia apie mūsų įsitikinimus, pasirinkimus ir ribas.

Pavyzdžiui, jeigu nuolat jaučiamės neįvertinti, galbūt verta patikrinti, ar patys gebame aiškiai pasakyti, ko tikimės, ir pastebėti savo pastangas. Jeigu vis susiduriame su žmonėmis, kurie peržengia mūsų ribas, galbūt turime išmokti jas ne tik įvardyti, bet ir išlaikyti. Jeigu nuolat nusiviliame kitais, verta paklausti, ar mūsų lūkesčiai buvo realūs ir ar apskritai juos išsakėme.

Tačiau kartais pamoka yra visai kitokia, nei iš pradžių manome. Žmogus, kuris nuolat patiria nepagarbą, gali manyti, kad turi tapti kantresnis ir labiau supratingas, nors iš tiesų jam reikėtų išmokti pasitraukti. Tas, kuris viską kontroliuoja, gali nuspręsti, kad turi dar labiau stengtis, nors jo pokytis galėtų prasidėti nuo gebėjimo paleisti kontrolę.

Todėl gyvenimo pamokų nereikėtų painioti su raginimu dar labiau kentėti ar taisyti save. Kartais svarbiausia žinutė yra ta, kad mums nebereikia kartoti to, ką iki šiol laikėme savo pareiga.

Kai norime pakeisti rezultatą, bet ne savo pasirinkimus

Dažnai pokyčių trokštame labai nuoširdžiai, tačiau nesame pasirengę atsisakyti įprastų būdų, kuriais gyvename. Norime kitokių santykių, bet ir toliau renkamės tuos pačius partnerių tipus. Norime daugiau pinigų, bet nekeičiame finansinių įpročių. Norime ramybės, tačiau ir toliau prisiimame atsakomybę už visų aplinkinių problemas.

Tarsi tikimės, kad vieną dieną tie patys veiksmai pagaliau duos kitokį rezultatą.

Tačiau gyvenimo pokyčiai dažnai prasideda nuo labai konkrečių, kartais net nepatogių sprendimų. Neatsakyti į žinutę žmogui, kuris nuolat atsiranda tik tada, kai jam patogu. Nepirkti daikto vien tam, kad trumpam pagerėtų nuotaika. Pasakyti vadovui, kad papildomam darbui nebeturime laiko. Išsakyti savo poreikį, užuot laukus, kol kitas jį atspės.

Tokie veiksmai gali atrodyti maži, tačiau būtent jie pradeda keisti pasikartojančią istoriją. Nes jeigu anksčiau į tą pačią situaciją visada reaguodavome vienodai, net vienas kitoks pasirinkimas jau reiškia, kad senasis modelis nebėra visiškai automatinis.

Ar tikrai gyvenimas siunčia pamokas?

Dvasiniu požiūriu galima tikėti, kad gyvenimas mus nuolat moko, o pasikartojančios situacijos yra savotiški priminimai apie tai, ko dar nesupratome. Toks požiūris kai kuriems žmonėms padeda suteikti prasmę sunkioms patirtims ir ieškoti jose galimybės augti.

Tačiau svarbu nepaversti šios idėjos griežtu dėsniu, pagal kurį kiekviena nelaimė, išdavystė ar netektis būtinai buvo mums skirta pamoka. Gyvenime vyksta ir atsitiktinių, neteisingų, nuo mūsų nepriklausančių dalykų. Kartais kenčiame ne todėl, kad kažko neišmokome, o todėl, kad kitas žmogus pasielgė netinkamai arba susiklostė sunkios aplinkybės.

Be to, ne visus pasikartojimus sukuriame patys. Žmogus gali nuolat susidurti su diskriminacija, nesąžiningomis darbo sąlygomis ar ekonominiais sunkumais, kurių neįmanoma išspręsti vien pakeitus požiūrį. Tokiose situacijose reikia ne tik vidinių pokyčių, bet ir realių išorinių sprendimų.

Vis dėlto net tada, kai negalime pasirinkti aplinkybių, dažnai turime bent dalį galios spręsti, kaip į jas reaguosime, kokios pagalbos ieškosime ir kokių pasirinkimų daugiau nebenorime kartoti. Šia prasme gyvenimo pamokos idėja gali būti vertinga – ne kaip kaltinimas, o kaip kvietimas atpažinti savo galimybes.

Kaip suprasti, kokia pamoka vis kartojasi?

Kartais tam reikia sustoti ir pažvelgti į savo gyvenimą ne kaip į atskirų nesėkmių rinkinį, o kaip į ilgesnę istoriją. Jeigu panašus konfliktas pasikartojo penkis kartus, verta prisiminti ne tik paskutinį įvykį, bet ir ankstesnius. Kas buvo bendro? Ką tuo metu galvojome? Kaip jautėmės? Ką darėme? Ko tikėjomės iš kitų ir ko patys vengėme?

Ypač naudinga pastebėti momentą, kuriame istorija pradeda kartotis. Galbūt tai akimirka, kai nutylime savo nepasitenkinimą. Kai sutinkame su tuo, ko iš tiesų nenorime. Kai pernelyg greitai patikime pažadu. Kai išsigąstame galimybės suklysti ir atsisakome naujos patirties.

Svarbu ne tik suprasti, kodėl anksčiau elgėmės vienaip ar kitaip, bet ir iš anksto nuspręsti, ką kitą kartą darysime kitaip. Nes supratimas dar nėra pokytis. Galime puikiai žinoti savo elgesio priežastis ir vis tiek likti jų valdomi, jeigu realiose situacijose nepradedame rinktis kitaip.

Kartais tam pakanka sąmoningumo ir praktikos, o kartais prireikia kitų žmonių pagalbos, naujų įgūdžių ar gilesnio darbo su savo patirtimis. Svarbiausia ne tai, kaip greitai išmokstame pamoką, o ar pamažu atsiranda daugiau laisvės nebekartoti seno pasirinkimo.

Kada gyvenimas nustoja kartoti tą pačią istoriją?

Galbūt gyvenimas nenustoja mums pateikti panašių situacijų. Visada sutiksime žmonių, kurie elgiasi ne taip, kaip norėtume. Visada pasitaikys nesusipratimų, finansinių iššūkių, nusivylimų ir aplinkybių, kurių negalime kontroliuoti.

Tačiau gali pasikeisti mūsų vieta šiose istorijose.

Žmogus, kuris anksčiau metų metus laukdavo, kol partneris pasikeis, dabar gali daug anksčiau pastebėti nesuderinamumą ir priimti sprendimą. Tas, kuris nuolat prisiimdavo svetimas pareigas, gali išmokti pasakyti „ne“ ir nebejausti pareigos visus gelbėti. Tas, kuris kiekvieną nesėkmę laikė savo nevisavertiškumo įrodymu, gali pradėti matyti ją kaip patirtį, iš kurios galima pasimokyti.

Išorinė situacija gali būti panaši, tačiau rezultatas jau kitoks, nes pasikeitė mūsų pasirinkimas.

Galbūt būtent tai ir reiškia išmokti gyvenimo pamoką. Ne pasiekti būseną, kurioje daugiau niekada nepatiriame sunkumų, o išmokti jų akivaizdoje nebegrįžti prie to paties, kas mus anksčiau skaudino.

Ir jeigu gyvenime vėl atsiduriame pažįstamoje situacijoje, nebūtina klausti, už ką ji mums siunčiama. Kartais naudingiau paklausti, ką šiandien jau suprantame geriau nei anksčiau ir kokį pasirinkimą dabar galime padaryti kitaip.

Nes galbūt gyvenimas ne tiek kartoja tą pačią pamoką, kiek mes patys kartojame tą patį atsakymą. O kai atsakymas pasikeičia, gali pasikeisti ir visa istorija.