Kaip žinoti, kada, ką ir KAIP sakyti ir išsakyti? Pravartu būtų kad ir... suskaičiuoti iki dešimties, ir tik tuomet tarti savo nuomonę ar kokią įžvalgą.

Juk visi turim savus įsitikinimus ir tam tikrą sampratą apie tam tikrus dalykus, tad, galvojam, kodėl apie tai nepasisakius?.. Tačiau ne visi, deja, tai suprantam. Kartais imam ir prisitaikom kažką sau, nors oponentas net neturėjo minties mus įžeisti ar įskaudinti savo pasisakymu. Tas irgi prie gero nepriveda. Kitas, žiūrėk, įsižeidžia dėl vienos vienintelės replikos, gal net ir teisingos; o kitam žmogui – kitų žodžiai lyg „žirniai į sieną“ – pernelyg emocingai tikrai nė nesureaguoja. Gal taip ir geriau. Bet visi esame asmenybės, skirtingos, savitos ir tokios vienintelės šiame pasauly. Kaip tai yra svarbu žinoti! Vienas sakosi esąs nieko vertas ir vis dažniau prisimena posakį “mes tik dulkelės visoj Visatoj”, o kitas – “Aš – Žmogus, toks vienintelis ir nepakartojamas”.

Ir kaip gera, kai atrandi žodžių išsisakyti savus jausmus, būti suprastam, TEISINGAI suprastam. Toks tokį sutinka, o gal net ir pritraukiam tokius asmenis, tokias mintis ir poelgius, kokie būtent esame mes patys; ką patys ištransliuojame, tą gauname ir atgalios.

Bet, vėlgi, mąstau - negi sunku pasakyti kitam gerą žodį? Ne, nekalbu apie pataikavimą ar norą žūtbūt įtikti? Čia kalbama apie tai, kiek nedaug tereikia, kad kito žmogaus diena nušvistų – paprasto pasiteiravimo „Kaip laikaisi? Ar viskas gerai?“

Pasakau – „Ačiū, laikausi puikiai“. Ir širdy iškart ramiau – aš jam/jai rūpiu, jam/jai tikrai įdomu, kaip man sekasi... Ir tai taip natūralu, taip žmogiška ir paprasta – tik paklausti „Kaip Tu?“

O jei sutinki pažįstamą, ir puoli jį atakuoti klausimais ar paskalomis... automatiškai tarsi susigūži, ir nebežinai – pritarti tam ar ne, dalytis kažkokiom neigiamybėm ar ne... pasimeti ir tarytum jau norėtumei atsiriboti nuo jo. Bet jei tai Tavo giminaitis ar senas mokyklos draugas? Čia irgi reikia mokėti „išlaviruoti“... Savy, rodos, negerai laikyti kažkokių nuoskaudų ar tų pačių neigiamybių... Ką tada daryt? Ogi imt dviratį ir prasiminti keletą ar keliolika kilometrų! O gal išeiti laukan ir tiesiog pabėgioti? Tas irgi gerai. „Nuima“ visą negatyvą, nes tada galvoji, kad tenori išgerti gaivaus šaltinio vandens...

Ir kaip gera žinoti ir išjausti tą gerumą, kuris, patikėkit, kartais plinte plinta tarytumei kokia geroji žinia, vienijanti ir gaubianti kiekvieną iš mūsų.

Gerumo ir šviesos Jūsų Namams!