Yra žmonių, kurie girdi ne tik žodžius. Jie jaučia pauzes, intonacijas, energiją tarp eilučių. Jie gali atpažinti liūdesį iš šypsenos, įtampą iš mandagaus tono, o vidinį skausmą – net kai žmogus sako „viskas gerai“.
Tai – empatai, jautrios sielos, kurios pasaulį suvokia širdimi.
Emocinis radaras, kuris niekada neišsijungia
Kai dauguma žmonių kalbasi „šiaip sau“, empatas atlieka emocinę žvalgybą.
Jis ne tik klauso – jis jaučia.
Jaučia fone slypinčią netikrą šypseną, nepasakytą nuoskaudą, užslėptą nerimą.
Ir nors kitiems pokalbis gali atrodyti „lengvas“, empatas tuo metu išgyvena visą emocinį spektaklį – nuo vaikystės traumų iki neišsakytų ilgesių.
Todėl po tokio bendravimo jis jaučiasi išsekęs, net jei pokalbis tetruko kelias minutes.
Kodėl tušti pokalbiai iškrauna kaip neveikianti rozetė?
Empatai maitinasi nuoširdumu.
Jiems reikia gyvų energijos mainų – kai kalbama iš širdies, kai žodžiai turi prasmę, kai akys spindi tiesa.
Tuščios kalbos jiems – kaip jungtis prie rozetės, kurioje nėra elektros: energija teka tik viena kryptimi.
Empatas duoda – dėmesį, jausmą, supratimą – bet negauna atgal.
Ir tada jo vidinė baterija ima sekti.
Todėl po paviršutinių pokalbių empatai trokšta tylos.
Jie nori grįžti į savo vidinį pasaulį, į gamtą, į knygas, į vienumą – ten, kur siela gali atsikvėpti.
Empatijos dovana ir iššūkis
Empatija – tai galia mylėti giliai, suprasti be žodžių, būti šviesa kitam.
Bet jei empatas neišmoksta saugoti savo energijos ribų, ši dovana tampa našta.
Empatas turi teisę neatsiliepti, kai neturi jėgų.
Turi teisę pasakyti „dabar negaliu klausytis“, „noriu tylos“, „man reikia erdvės“.
Tai ne abejingumas – tai savisaugos instinktas.
Tik ilsėdamasis ir išsaugodamas vidinę ramybę empatas gali toliau dovanoti pasauliui šviesą.
Kur empatui semtis energijos?
Gamtoje – ji valo, subalansuoja, grąžina į save.
Kūryboje – tinka muzika, tapyba, rašymas ar bet koks autentiškas saviraiškos būdas.
Tyla ir vienatvė – empato šventovė.
Tikri žmonės – tie, su kuriais gali kalbėti apie esmę, ne apie formą.
Empatai – tai šio pasaulio jautrūs radarai. Jie jaučia, kai kažkas ne taip, kai kažkas kenčia, kai meluojama ar kai trūksta tiesos.
Jų dovana – padėti žmonijai prisiminti, kas yra tikrumas.
Bet kad galėtų tai daryti, jie turi išmokti saugoti save.
Nes pasauliui reikia šviesos, o ne sudegusių švyturių.
Skaityti komentarus