Psichologai ginčijasi, ar šis sutrikimas yra įgimtas, ar įgytas ankstyvoje vaikystėje, psichikai reaguojant į gyvenimo aplinkybes (pirmiausia - santykius su tėvais). Tačiau bet kokiu atveju narcistinį asmenybės sutrikimą (NAS) turintiems būdinga nepripažinti savo klaidų ar kaltės, nepriimti jokios kritikos, kitus žmones laikyti ne lygiaverčiais ir turinčiais savų interesų, o sau naudingomis, arba ne, funkcijomis ir ištekliais. NAS terapinis gydymas beveik neduoda rezultatų (o ir joks narcizas savanoriškai nesikreiptų dėl psichoterapijos, nes juk bėdų gal turėti tik kiti - ne jis), nors tokios asmenybės daroma žala ir poveikis aplinkiniams, ypač patiems artimiausiems, gali būti itin neigiamais ir žlugdančiais, o, net ir nutrauktų, tokių toksiškų santykių pasekmės narcizo aukos savivertei ir savivokai išlieka ilgam, jei ne visam gyvenimui. 

Įdomu, kad narcizas dažnai sudaro porą su empatu (tai gali būti tiek mylimieji, tiek draugai, tiek ir motina/tėvas ir vaikas), ir jie kartu bent kurį laiką panyra į tam tikrą emocinę simbiozę, kurioje tenkina vienas kito poreikius. Narcizui reikia, kad juo žavėtųsi, jam duotų besąlyginės meilės, dėmesio, pripažinimo, palaikymo, apgaubtų šiluma ir rūpesčiu. Jis visu tuo pamaitina savo vidinę tuštumą ir giliai tūnantį niekingumo ir bevertiškumo jausmą, kruopščiai slepiamą po pabrėžtinu savo vertės ir išskirtinumu demonstravimu (pavyzdžiui, ne vienas mano sutiktas narcizas teigė esąs aristokratiškos kilmės, turįs išskirtinių talentų ir gebėjimų, kurie dažniausiai niekaip išoriškai nepasireikšdavo, net paslaptingai užsimindavo esąs persekiojamas spec. tarnybų (čia jau narcisizmas persipina su paranoja, nes jeigu man tokiam nuostabiam ir nepakartojamam kas nors nesiseka, tai dėl to juk bus kaltas kas nors kitas, galingesnis - negi kitaip?) ir t.t.). 

Šiuo atveju empatas, t. y. kito emocijas lengvai perskaitantis ir pasąmoningai besistengiantis atliepti žmogus, jam pasitarnauja lyg veidrodis, atspindintis tai, ko jam pačiam šitaip trūksta - empatijos, meilės, nuoširdumo, nesavanaudžio santykio ir t.t. Mylėdamas, rūpindamasis ir visa kuo neatlygintinai padėdamas narcizui, ypač tam vargšeliui, kuriam visi kenkia ar skriaudžia, empatas tuo tarpu realizuoja savyje pasąmoningai slypintį "gelbėtojo" sindromą. Lyg ir abu laimingi, - tik ar ilgam? 

Tokios poros santykiuose psichologai dažnai mato pasikartojant panašią dinamiką: pvz., meilėje ar draugystėje viskas prasideda nuo vadinamojo love bombing, kai narcizas apipila empatą dėmesiu, dovanomis ir išskirtiniu rūpesčiu, tuo ištirpdydamas jo širdį ir užmigdydamas atsargumą (beje, tai vienintelis etapas, kai narcizui rūpi kuo geriau pažinti, t. y. kuo daugiau sužinoti apie kitą, tačiau vėliau ši jautri informacija neišvengiamai bus panaudota skaudinimui arba manipuliacijoms). Tada po truputį, arba staigiai, čia jau kaip pasiseks, pereinama prie partnerio nuvertinimo, pažeminimų, niekinimų, lyginimo su kitais jo nenaudai, patyčių. 

Narcizo akimis empatas viską pradeda daryti ar sakyti "neteisingai", "netinkamai" arba tiesiog "ne taip", dėl ko yra priverstas nuolat jausti kaltę, savo nevykėliškumą ir mėginti dar labiau stengtis užsitarnaujant ar susigrąžinant buvusį prielankumą. Visą tai dažnai lydi ir vad. gazlaitinimas, t. y. pastangos įtikinti auką, kad ji pati kažką "netaip" suprato, "netaip" atsimena, "netaip" interpretavo, yra tiesiog isteriška ir kvaila, tuo siekiant priversti ją suabejoti savo sveiku protu, atmintimi ir adekvatumu.

 Jeigu narcizui pasiseka, jo aukos savivertė ilgainiui yra sutrinama į miltus ir ji tampa visiškai priklausoma nuo kiekvieną jo žingsnį sekančios valdžios ir kontrolės, pasireiškiančios jau ne tik žodiniu, bet dažnai ir fiziniu smurtu (nors viešumoje ir toliau gali būti rūpestingai vaidinama ideali pora). Trečiajame, baigiamajame etape, narcizas meta senąją auką, nes susiranda naują ir šviežią resursą savo išpūstai savimeilei maitinti, ir taip bombardavimas meile prasideda iš naujo. Arba empatas nebeištveria vis didesnio niekinimo ir persekiojimo ir pats palieka narcizą, kaip minėta, su giliomis psichologinėmis žaizdomis, kurias jam dabar teks ilgai gydytis.

Tačiau palikti ne visuomet išeina ar įmanoma. Ypač jeigu narcizo ir empato pora nėra sutuoktiniai ar partneriai, o tėvai (dažniausiai vienas jų) ir vaikai. Čia neigiamas poveikis empato savasčiai trunka nepalyginamai intymiau, ilgiau ir giliau. Manipuliuoti kalte, išnaudoti, versti atsisakyti savų troškimų, svajonių ir net pašaukimo, šokdinti vaiką pagal savo dūdelę narcizas tėvas ar motina gali be galo ilgai, ypač jei vaikui neleidžiama tapti savarankišku ir atsiskirti (žinau atvejį, kai kartu gyvenanti suaugusi dukra klausdavo narcizės motinos net kiek druskos berti į sriubą, nes kitaip laukdavo neišvengiami skandalai. Internete taip pat pilna pasakojimų apie toksiškus anytos ir marčios arba žento ir uošvienės santykius).

Net ir savarankiškai gyvenantis empatas kenčia nuo aiškiai susiformavusių ribų trūkumo, nes jam visada buvo kalama labiau paisyti kitų nei savo paties interesų, "būti geram", aukotis ir viską ištverti, nes kitaip jis buvo kaltinamas egoizmu, šiurkštumu ir abejingumu. Tai pajutę, aplinkiniai pamėgsta naudotis empato gerumu ir polinkiu į pasiaukojimą, kol jis, nebepakėlęs nuolatinio išnaudojimo ar nepaisymo, kartą, atrodytų, netikėtai sprogsta, nors nepasitenkinimas galėjo tyliai kauptis metų metus.

Taigi šiuo atveju situacija atrodo beviltiška. Įtikti narcizui, kad ir kaip stengtųsi, empatas yra neįgalus. Priešingai, kuo labiau stengsis, tuo daugiau priekaištų, nepagrįstų kaltinimų ir nuvertinimų jis sulauks, kol neištvėręs atsitrauks, pats niekad taip ir nesulaukęs besąlygiškos meilės ar palaikymo. Atrodytų, keista. Juk narcizui lyg ir turėtų būti nenaudinga netekti jį maitinančio resurso. Tačiau jo vidinė tuštuma yra tokia bedugnė, kad nors kiek vertingas jis pasijunta tik pažeminęs, įskaudinęs ar privertęs atsitraukti kitą - patį artimiausią.