°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Pirmasis birželio sekmadienis – Tėčio diena

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2019-06-02 11:00:00

      Birželis. Vasaros pradžia. Puiku! Atostogos, pramogos, šilti orai ir pakylėtos nuotaikos aplink. Iš tiesų turim kuo džiaugtis. O tai, kad tokį gražų ir šiltą metų laiką yra švenčiama Tėčio diena – dar puikiau, dar šauniau, dar smagiau! 

      Šiemet birželio 2-ąją, tikiu, daugelis skuba sveikinti savo be galo brangų žmogų. Jo dėka mes augame, bręstame, tampam suaugę ir, ačiūDiev, - turim dieną metuose, kai galim iš širdies pasveikinti ir padėkoti, jog ne vien Mamos, bet ir Jo, Tėvelio, dėka, esame šiame pasaulyje! Nors, galima drąsiai sakyti ir tai, kad savo artimuosius reikia kasdien prisiminti, kasdien bent mintimis nusiųsti Jiems teigiamų emocijų pliūpsnį, pamąstyti apie Juos kažką šviesaus ir šilto, - juk tam nereikia ypatingų progų ar švenčių. Bet, manau, jei yra Mamos dienos šventė, tai Tėčio dienos šventė taipogi yra labai gera iniciatyva švęsti, prisiminti, pabūti kartu, iš širdies pabendrauti, tiesiog būti šalia ir didžiuotis vieni kitais... Nes, pripažinkim, ne visiems Gyvenimas atseikėjo “pilnas“ Šeimas. Juk yra ir tokių, kurie savo Tėčių net visai nepažįsta, nebendrauja, ar... Jų jau nebėra gyvųjų tarpe... Gaila. Sunku. Skaudu. Daugelis savęs klausia ir kartu atsako „Kodėl tėtis mane paliko? Tėčio trūkumas žaloja mano asmenybę, jaučiu, kad turėdamas Tėtį, būčiau kitoks. Nebūtinai sėkmingesnis žmogus ar Fortūnos labiau paglostytas... bet... Tėtis yra Tėtis, koks Jis bebūtų, ar... kur Jis bebūtų...“

      Vis viena norisi tikėti, numanyti, nujausti, kad didžioji dalis žmonių turi Tėvelį, kuris yra, rodos, toks nepakeičiamas, toks mylimas ir svarbus gyvenime, kad be Jo net neįsivaizduoja savęs, ar kad gali būti kažkas kitaip, negu kad yra...

      Tėtis – tai dažno mūsų gyvenimo autoritetas, vedlys, mokytojas ir nuostabus pavyzdys, iš kurio mes galime pasisemti išminties, žinių, idėjų ir tiesiog kartais taip reikalingų gyvenimiškų pamokų. Juk Šeimoje, - drįsčiau sakyti, būtent pilnavertėje Šeimoje, - auga ir GALI augti Tikros Asmenybės, Žmonės iš didžiosios raidės... Nors, kaip žinome iš istorijos ir iš paties Gyvenimo, esama nemažai pasaulio genijų, mokslininkų ir kitų žymių žmonių, augusių be Tėčių. Ar nuo to jie kitokie? Ar drįstų kas pasakyti, kad be Tėvo augęs žmogus turi tarsi kažkokią „žymę“, vos ne stigmą, jog jis yra na, švelniai tariant, nepritampantis prie šio pasaulio? Ar būtina tokį žmogų atstumti, ar, dar baisiau, - laikyti jį žemiau esantį, negu kad Tu ar aš stovim? Mes tam tikrai neturim teisės, o ir nereikia jokių teisių... Reikia supratimo, kad kiekvieną žmogų turim priimti tokį, koks jis yra. O su Tėčiu ar be Jo, čia jau ne mums analizuoti, teisti, smerkti ar piršti savąją nuomonę...

      Bet, pripažinkim, tikrai nevisi tėčiai vienodi, nevienoda ir jų branda... Jeigu Tėtis pernelyg griežtas, - nieko tokio; galbūt toks Tėvelio būdas ar prigimtis. „Tėvo griežtumas – puikus vaistas: jame daugiau saldumo, negu kartumo.“ Taip kadaise rašė mąstytojas filosofas Epiktetas. Ir, aš jam pritariu! Griežtumas – nebūtinai turi būti suprantamas kaip piktumas ar nuolatinis gąsdinimas „diržu“... Jei labai nuolaidžiaus, - ir vėl negerai... Vaikas galvos, kad jam viskas ir visada galima, prieinama ir t.t. Iš tiesų gyvenime pasitaiko ir pernelyg daug griežtumo, ir pernelyg daug nuolaidžiavimo... Tuomet ir iškyla opi dilema... O sprendimas paprastas – tiek beribio griežtumo, tiek norų tenkinimo paprasčiausiai reikia vienodai vengti. Viskame turi būti balansas ir harmonija.

      Žinoma, visiškai idealių gal ir nėra, bet man mano Tėtis – idealus! Tobulas žmogus, iš kurio galima tik mokytis ir mokytis... Tiek darbštumo, tiek sumanumo, tiek pačios meilės ir begalinio pasiaukojimo Šeimos labui, santarvei ir apskritai visam gerbūviui. Kas mes būtume be savo brangių Tėčių? Asmenys, jaučiantys tuštumą, ir širdy, ir sieloj... Nors to galime ir nepripažinti, galime gintis kad taip toli gražu nėra, bet faktai lieka faktais – Tėtis svarbus mūsų Gyvenime.

      Tad branginkim savo Tėvelius, saugokime ir mylėkime Juos! Kaip sakė V. Belinskis, - „Meilė  ir pagarba Tėvams, be jokios abejonės, yra šventas jausmas.“

      Skaityti komentarus