Jeigu nemyli savo namų, jų netvarkysi. Jeigu nemyli savo namų, jų nedažysi. Jeigu jų nemyli, neapsupsi jų nuostabiu sodu su lotosų tvenkiniu. Jeigu myli save, aplink save sukursi sodą. Stengsiesi puoselėti savo potencialą, išreikšti visa tai, kas tavyje laukia galimybės atsiskleisti. Jeigu myli save, nuolat save laistysi ir maitinsi.

Ir jeigu myli save, nustebsi – tave mylės ir kiti. Niekas nemyli žmogaus, kuris pats savęs nemyli. Jeigu net tu negali savęs mylėti, kodėl kas nors kitas turėtų tuo rūpintis?

Žmogus, kuris savęs nemyli, negali likti neutralus. Atmink: gyvenime nėra neutralumo. Žmogus, kuris savęs nemyli, ima nekęsti – jis neišvengiamai turi nekęsti, nes gyvenimas nežino neutralumo. Gyvenimas visada yra pasirinkimas. Jeigu nemyli, tai nereiškia, kad gali tiesiog likti tokioje nemeilės būsenoje. Ne, tu imsi nekęsti. O žmogus, kuris nekenčia savęs, tampa destruktyvus. Jis ims nekęsti ir visų kitų – bus kupinas pykčio, agresijos, nuolat įniršęs. Žmogus, kuris nekenčia savęs... Kaip jis gali tikėtis, kad kiti jį mylės? Visas jo gyvenimas tampa sugriautas. Mylėti save – didžiulė dvasinė vertybė.

Aš mokau meilės sau. Tačiau atminkite: meilė sau nereiškia egoistinio išdidumo. Anaiptol. Iš tiesų ji reiškia visiškai priešingą dalyką. Žmogus, kuris myli save, atranda, kad jame nėra jokio „aš“. Meilė visada ištirpdo „aš“. Tai viena iš alcheminių paslapčių, kurią reikia išmokti, suprasti ir patirti. Meilė visada ištirpdo „aš“. Kaskart, kai myli, „aš“ išnyksta. Tu myli moterį, ir bent kelioms akimirkoms, kai iš tiesų ją myli, tavyje nebelieka „aš“, nebelieka jokio ego.

Ego ir meilė negali egzistuoti kartu. Jie yra tarsi šviesa ir tamsa: kai ateina šviesa, tamsa išnyksta. Jeigu myli save, nustebsi – meilė sau reiškia, kad „tu pats“ išnyksti. Meilėje sau nėra jokio „savęs“. Tai paradoksas: meilė sau visiškai neturi „aš“. Ji nėra savimyla, nes ten, kur yra šviesa, negali būti tamsos, o ten, kur yra meilė, negali būti ego. Meilė ištirpdo sustingusį ego. Ego panašus į ledo kristalą, o meilė – į ryto saulę. Meilės šiluma... ir ego pradeda tirpti. Kuo labiau myli save, tuo mažiau savyje atrandi ego. Tuomet ši meilė tampa didžiule meditacija, didžiuliu šuoliu dieviškumo link.

Ir tu tai žinai! Galbūt nežinai to kalbant apie meilę sau, nes niekada iš tiesų savęs nemylėjai. Tačiau esi mylėjęs kitus žmones, todėl tikriausiai esi patyręs bent trumpų nušvitimo akimirkų. Tikriausiai buvo retų momentų, kai tavęs tarsi nebeliko – liko tik meilė. Tik meilės energija, tekanti be jokio centro, iš niekur į niekur. Kai du įsimylėjėliai sėdi kartu, kartu sėdi dvi tuštumos, du nuliai. Ir būtent čia slypi meilės grožis – ji visiškai išlaisvina tave nuo ego.

Todėl atmink: egoistinis išdidumas niekada nėra meilė sau. Egoistinis išdidumas yra visiška jos priešingybė. Žmogus, kuriam nepavyksta mylėti savęs, tampa egoistiškas. Egoistinis išdidumas – tai, ką psichoanalitikai vadina narcizišku gyvenimo modeliu, narcisizmu.

Kai įsimyli moterį, stebėk save, būk budrus – tai gali būti ne kas kita, kaip narcisizmas. Tos moters veidas, jos akys, jos žodžiai gali tiesiog tapti ežeru, kuriame matai savo paties atspindį. Štai ką pastebėjau: iš šimto meilės atvejų devyniasdešimt devyni yra narciziški. Žmonės myli ne moterį, kuri iš tiesų egzistuoja. Jie myli savo svarbos jausmą, kurį ta moteris jiems suteikia, jos dėmesį, jos vyrui žeriamus komplimentus. Moteris pataikauja vyrui, vyras pataikauja moteriai – tai abipusis pataikavimas. Moteris sako: „Tu pats gražiausias pasaulyje. Tu tiesiog stebuklas! Tu didingiausias iš visų, kuriuos Dievas kada nors sukūrė. Net Aleksandras Makedonietis, palyginti su tavimi, yra niekas.“ Ir tu išsipūti iš pasididžiavimo, tavo krūtinė išsitiesia, galva ima pūstis. Nors joje nėra nieko, išskyrus šiaudus, tačiau ir šiaudai suteikia apimties. O tu sakai moteriai: „Tu didingiausias Dievo kūrinys. Net Kleopatra, palyginti su tavimi, yra niekas. Negaliu patikėti, kad Dievas kada nors sukurs ką nors tobulesnio už tave. Daugiau niekada nebus tokios gražios moters.“

Ir būtent tai jūs vadinate meile! Tai narcisizmas: vyras tampa ramiu vandens telkiniu, kuriame atsispindi moteris, o moteris – vandens telkiniu, kuriame atsispindi vyras... Tiesą sakant, jie ne tik atspindi tikrovę, bet ir ją pagražina, tūkstančiu ir vienu būdu padarydami vienas kitą vis gražesnius. Būtent tai žmonės vadina meile. Tačiau tai nėra meilė. Tai – abipusis ego tenkinimas.

Tikroji meilė neturi nieko bendra su ego. Tikroji meilė prasideda nuo meilės sau.

Natūralu, kad turi šį kūną, šią esybę ir esi joje įsišaknijęs. Tad mėgaukis ja, puoselėk ją, švęsk jos buvimą! Čia nėra jokio išdidumo ar ego, nes tu nelygini savęs su niekuo kitu. Ego gimsta iš lyginimosi. Meilė sau nežino, kas yra lyginimasis. Tu esi tu – ir viskas. Tu nesakai, kad kas nors kitas yra žemiau už tave. Tu apskritai nelygini. Kaskart, kai atsiranda lyginimasis, gali būti tikras – tai ne meilė. Kažkur slypi gudrybė, subtili ego strategija.

Ego gyvena lyginimusi. Kai sakai moteriai: „Aš tave myliu“, tai viena. Kai sakai: „Kleopatra, palyginti su tavimi, yra niekas“, tai jau visai kas kita – visiška priešingybė. Kam čia reikalinga Kleopatra? Argi negali mylėti šios moters, nelygindamas jos su Kleopatra? Kleopatra pasitelkiama tam, kad būtų išpūstas ego. Mylėk šį vyrą – kam čia reikalingas Aleksandras Makedonietis?

Meilė yra toks milžiniškas reiškinys, kad tavo ego joje negali išlikti. Tikroji meilė visada gyvena dabartyje. Egoistinė meilė visada gyvena arba praeityje, arba ateityje. Tikrojoje meilėje yra aistringa vėsa. Tai skamba paradoksaliai, tačiau visos didžiosios gyvenimo tiesos yra paradoksalios. Todėl ir vadinu tai aistringa vėsa: joje yra šilumos, bet nėra karštligiško karščio. Šiluma neabejotinai yra, tačiau kartu yra ir vėsa – labai susitelkusi, rami, gaivi būsena. Meilė padeda žmogui išsilaisvinti iš karštligiško susijaudinimo. Tačiau jeigu meilė nėra tikra, jeigu ji egoistinė, joje tvyro didžiulis karštis. Joje yra aistra, primenanti karštligę, tačiau visiškai nėra vėsos.

Jeigu sugebėsi tai prisiminti, turėsi kriterijų, pagal kurį galėsi atskirti vieną nuo kito. Tačiau žmogus turi pradėti nuo savęs. Kito kelio nėra. Žmogus turi pradėti ten, kur jis yra.

Mylėk save. Mylėk be ribų. Ir šioje meilėje tavo išdidumas, ego bei visos kitos nesąmonės išnyks. O kai jie išnyks, tavo meilė pradės pasiekti ir kitus žmones. Tai nebebus prisirišimas – tai bus dosnumas. Tai nebebus subjekto ir objekto santykis, o susiliejimas, vienovė. Meilė nebebus karštligiška. Ji taps ramia, gaivia aistra. Ji bus šilta ir vėsi vienu metu. Ir ji leis tau pirmą kartą pajusti paradoksalią gyvenimo prigimtį.

Iš pokalbių su mokiniais.

Išsaugotas autoriaus dėstymo stilius.