Ir man pagailo tos jaunos moters. Juk dabar žinau, kiek daug jai dar teks išgyventi – kiek sudaužytos širdies akimirkų, nusivylimų ir skausmingų suvokimų jos laukia, kiek bus situacijų, kurios privers suabejoti tuo, kuo kadaise ji tikėjo nė akimirkos nedvejodama.

Suprantu, kad būtent taip mes mokomės ir augame, atrandame savo stiprybę ir stipriname tikėjimą. Tačiau net jei suvokiame sunkumų prasmę, tai nereiškia, kad kartais nenorėtume, jog gyvenimas būtų buvęs bent šiek tiek švelnesnis.

Į šį pasaulį ateiname kupini meilės, smalsumo ir nuostabos. Tačiau atrodo, kad didelė mūsų gyvenimo dalis tampa nuolatinėmis pastangomis išsaugoti šias dovanas. Stengiamės išlikti atviri net tada, kai mus įskaudina, pasitikėti net tada, kai mus apgauna, įžvelgti grožį net tada, kai jau skausmingai suvokiame, kiek daug bjaurumo yra aplink mus.

Yra kažkas be galo liūdno, kai žvelgi į savo jaunystės akis ir prisimeni, kaip natūraliai visa tai kadaise ateidavo. Kaip mažai pastangų reikėjo, kad tikėtum, jog gyvenimas bus gražus.

Galbūt todėl turime būti tokie ryžtingi, net užsispyrę, saugodami šią savo dalį. Juk geresnis pasaulio pažinimas niekada neturėtų reikšti, kad privalome atsisakyti viso to, ką gražaus į jį atsinešėme.

Pasaulyje, kuris, regis, sąmoningai kuriamas taip, kad mus išsekintų, įbaugintų ir priverstų prarasti tikėjimą, gebėjimas išsaugoti meilę, džiaugsmą ir nuostabą tampa didžiausiu mūsų pasipriešinimo aktu.

Jie laimi tik tada, kai leidžiame jiems visa tai iš mūsų atimti. Kai dėl visko, ką patyrėme, taip užkietėjame, kad nebesugebame jausti būtent tų dalykų, dėl kurių gyvenimas apskritai vertas gyventi.

Todėl, nepaisant sudaužytų širdžių, traumų, nusivylimų ir didžiulio nuovargio nuo viso to, turime išsaugoti tą tyrą savo esmę, kuri mums buvo dovanota gimstant. Nes ji ateina iš Dievo.

Ir būtent ji vienintelė gali mus išgelbėti.

Šaltinis