Prašote, tikite, vizualizuojate. Įsivaizduojate save gyvenantį taip, kaip seniai svajojote, kartojate afirmacijas, stengiatės išlaikyti gerą vidinę būseną. Atrodo, darote viską, ką rekomenduoja dvasinio augimo mokytojai, tačiau gyvenime niekas nesikeičia.
Vieniems nepavyksta pritraukti trokštamų santykių, kitiems – finansinės gerovės, tretiems – naujų galimybių. Praeina mėnesiai, kartais metai, o norai lieka norais. Tuomet kyla klausimai: gal neteisingai prašau? Gal nepakankamai tikiu? O gal Visata manęs tiesiog negirdi?
Tačiau galbūt verta užduoti visai kitą klausimą: ar tikrai tai, ko prašome, yra tai, kam esame pasirengę savo gyvenime?
Kai noras ir kasdieniai pasirinkimai nesutampa
Įsivaizduokime žmogų, kuris svajoja apie finansinę laisvę. Jis vizualizuoja gausą, kartoja afirmacijas, įsivaizduoja save gyvenantį be piniginių rūpesčių. Tačiau kasdienybėje vengia kalbėti apie savo paslaugų kainą, bijo imtis naujos veiklos arba nuolat atidėlioja sprendimus, kurie galėtų pagerinti jo finansinę padėtį.
Arba žmogų, kuris trokšta artimų, brandžių santykių, bet vos tik kas nors prie jo priartėja, ima atsitraukti. Jis nori meilės, tačiau kartu bijo pažeidžiamumo, atvirumo ir galimybės būti atstumtas.
Tokiais atvejais problema nebūtinai yra tikėjimo stoka. Kartais mūsų sąmoningi norai tiesiog nesutampa su įprastais elgesio modeliais.
Galime nuoširdžiai norėti pokyčio ir kartu jo bijoti. Norėti laisvės, bet rinktis pažįstamą saugumą. Svajoti apie naują gyvenimą, tačiau kasdien kartoti tuos pačius sprendimus, kurie palaiko senąjį.
Ar vizualizacija gali pakeisti veiksmą?
Vizualizacija gali būti naudinga. Ji padeda aiškiau įsivaizduoti tikslą, sustiprinti motyvaciją ir sutelkti dėmesį į galimybes, kurių anksčiau nepastebėdavome.
Tačiau vien įsivaizduoti norimą rezultatą ne visada pakanka. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vien malonios fantazijos apie sėkmę kai kuriais atvejais netgi gali sumažinti pastangas, jeigu žmogus mintyse jau patiria pasitenkinimą, kurį tikisi gauti pasiekęs tikslą.
Todėl svarbu ne tik įsivaizduoti, kaip jausimės išsipildžius norui, bet ir pamatyti kelią iki jo. Kokias kliūtis teks įveikti? Kokius įpročius pakeisti? Ką galime padaryti jau šiandien?
Kartais vienas konkretus veiksmas priartina prie svajonės labiau negu šimtas kartų pakartota afirmacija.
O jeigu noras nėra mūsų?
Dar viena priežastis, kodėl trokštamas gyvenimas taip ir netampa tikrove, gali būti labai paprasta: galbūt iš tiesų jo net nenorime.
Norime didesnių pajamų, nes aplinkiniai sėkmę matuoja pinigais. Svajojame apie partnerį, nes atrodo, kad vienam gyventi nedera. Siekiame aukštesnių pareigų, nors iš tikrųjų ilgimės mažiau atsakomybės ir daugiau laisvo laiko.
Kartais norą puoselėjame metų metus vien todėl, kad kažkada nusprendėme, jog būtent jis padarys mus laimingus. Tačiau žmonės keičiasi. Keičiasi jų vertybės, poreikiai ir gyvenimo prioritetai.
Todėl, užuot dar atkakliau prašę to paties, galėtume savęs paklausti: ar ši svajonė vis dar mano? Ką tikiuosi pajusti, kai ji išsipildys? Ir ar nėra kito būdo tą jausmą patirti?
Kai ne viskas priklauso nuo mūsų
Dvasinio augimo aplinkoje kartais girdime, kad žmogus pats kuria visą savo tikrovę, todėl neišsipildęs noras esą rodo netinkamą vidinę būseną.
Tačiau toks požiūris gali tapti sunkia našta. Juk ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų minčių, tikėjimo ar pasirinkimų. Kitų žmonių sprendimai, ekonominės aplinkybės, sveikatos problemos, netikėti įvykiai ir paprasčiausias atsitiktinumas taip pat daro įtaką rezultatams.
Jeigu žmogus nesulaukia trokštamos meilės, tai nereiškia, kad jis nepakankamai myli save. Jeigu susiduria su finansiniais sunkumais, tai nebūtinai rodo jo „stokos mąstymą“.
Ne kiekvienas neišsipildęs noras yra mūsų vidinių blokų įrodymas. Kartais aplinkybės tiesiog nesusiklosto taip, kaip tikėjomės. Ir tai nereiškia, kad su mumis kažkas negerai.
Galbūt tyla taip pat kviečia sustoti?
Jeigu į Visatą žvelgiame kaip į dvasinį gyvenimo simbolį, jos tylą galime suprasti ne kaip bausmę ar atstūmimą, o kaip progą iš naujo pažvelgti į savo troškimus.
Galbūt pernelyg susitelkėme į galutinį rezultatą ir nebepastebime kitų galimybių. Galbūt taip bijome, kad noras neišsipildys, jog visas gyvenimas virto laukimu. O gal tiesiog atėjo metas nustoti ieškoti patvirtinimo išorėje ir prisiimti atsakomybę už tai, ką iš tiesų galime pakeisti.
Tai nereiškia, kad turime atsisakyti svajonių. Tačiau galime nustoti matuoti savo vertę pagal tai, kiek jų jau išsipildė.
Nes kartais labiausiai išlaisvina ne pagaliau gautas atsakymas, o suvokimas, kad galime gyventi prasmingai ir džiaugtis gyvenimu net tuomet, kai dar neturime visko, ko trokštame.
Galbūt klausimas ne tas, kodėl Visata mums neatsako. Galbūt svarbiau paklausti savęs: ar belaukdami, kol pasikeis mūsų gyvenimas, nepamiršome patys jame dalyvauti?
Skaityti komentarus