Skausmas, kuris ieško kaltų

Kai vyras yra nepatenkintas savo gyvenimu, savimi ar savo pasirinkimais, jo viduje kaupiasi nusivylimas. Kartais jis kyla dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nepasiektų tikslų, profesinių nesėkmių, finansinių sunkumų ar giliai slypinčio menkavertiškumo jausmo.

Susidurti su šiomis emocijomis nėra lengva.

Todėl kai kurie žmonės nesąmoningai pasirenka kitą kelią – vietoj to, kad pažvelgtų į savo vidų, jie pradeda ieškoti priežasčių išorėje.

Dažniausiai šalia esantis žmogus tampa patogiausia vieta išlieti tai, ko nesinori pripažinti sau.

Taip nusivylimas savimi virsta priekaištais partneriui. Vidinis nesaugumas – pavydu. Nepasitikėjimas savimi – nuolatine kritika. O neišspręstos problemos ima nuodyti santykius.

Kodėl dažniausiai nukenčia mylintis žmogus?

Paradoksalu, tačiau dažniausiai skaudžiausiai nukenčia tas, kuris myli labiausiai.

Moteris ateina į santykius su atvira širdimi. Ji nori suprasti, palaikyti, padėti. Ji tiki, kad kantrybė, rūpestis ir meilė gali įveikti sunkumus.

Ir iš pradžių tai atrodo kilnu.

Tačiau ilgainiui ji pradeda nešti ne tik savo, bet ir partnerio emocinį krūvį.

Ji stengiasi būti stipri už abu. Ieško tinkamų žodžių. Ramina. Guodžia. Atleidžia. Toleruoja tai, kas skaudina.

Kol vieną dieną pradeda klausti savęs: kodėl, nepaisant visų pastangų, niekas nesikeičia?

Atsakymas dažnai būna labai paprastas ir kartu sunkiai priimamas.

Todėl, kad ji bando išspręsti problemą, kuri priklauso ne jai.

Meilė negali atlikti žmogaus vidinio darbo

Mes dažnai girdime, kad meilė gydo.

Ir tai tiesa.

Tačiau meilė negali atlikti kito žmogaus darbo už jį.

Ji negali priversti žmogaus susidurti su savo baimėmis. Negali už jį prisiimti atsakomybės. Negali išgydyti žaizdų, kurių jis pats nenori pripažinti.

Jeigu žmogus nuolat bėga nuo savęs, jokia partnerio meilė neužpildys tos tuštumos.

Kol žmogus nesusitaiko su savimi, jis dažnai lieka karo būsenoje. O kare sunku kurti artumą.

Tuomet santykiai tampa ne ramybės vieta, o kovos lauku.

Kai meilė tampa gelbėjimu

Daugelis moterų patenka į spąstus, kurių iš pradžių net nepastebi.

Jos pradeda tikėti, kad jų užduotis – išgelbėti.

Išgelbėti nuo liūdesio. Nuo nesėkmių. Nuo pykčio. Nuo praeities traumų.

Tačiau gelbėtojo vaidmuo turi vieną pavojingą savybę – jis pamažu naikina ribas.

Moteris ima gyventi kito žmogaus problemomis. Jos nuotaika priklauso nuo partnerio nuotaikos. Jos ramybė – nuo jo vidinių audrų.

O tada ji nepastebi, kaip praranda save.

Tikra meilė nėra nuolatinis savęs aukojimas.

Tikra meilė leidžia palaikyti kitą žmogų neprarandant savo orumo, savivertės ir vidinės ramybės.

Jūs nesate atsakingi už kito žmogaus laimę

Tai viena sunkiausių, bet svarbiausių gyvenimo pamokų.

Mes galime mylėti.

Galime būti šalia.

Galime išklausyti ir palaikyti.

Tačiau negalime būti atsakingi už kito žmogaus laimę.

Jeigu žmogus pats nenori keistis, jokios pastangos iš šalies nepadarys jo laimingo.

Kartais didžiausia meilės išraiška yra ne pasilikti ir kentėti, o pripažinti, kad kito žmogaus kelias priklauso jam pačiam.

Meilė sau nėra savanaudiškumas

Dažnai moterys jaučia kaltę galvodamos apie save.

Jos bijo atrodyti egoistiškos, jei nustoja gelbėti, taisyti ar aukotis.

Tačiau meilė sau nėra savanaudiškumas.

Tai supratimas, kad jūsų laimė taip pat svarbi.

Kad jūs turite teisę į santykius, kuriuose jaučiatės mylima, gerbiama ir vertinama.

Turite teisę į santykius, kuriuose nereikia nuolat vaikščioti ant pirštų galiukų, saugantis svetimų emocinių audrų.

Turite teisę į meilę, kuri augina, o ne sekina.

Tikra meilė prasideda nuo savęs

Sveiki santykiai gimsta ne tada, kai vienas žmogus gelbėja kitą.

Jie gimsta tada, kai du žmonės prisiima atsakomybę už save.

Kai kiekvienas mokosi pažinti savo žaizdas, baimes ir silpnybes.

Kai kiekvienas supranta, kad partneris nėra nei terapeutas, nei gelbėtojas, nei vaistas nuo vidinės tuštumos.

Tikra meilė prasideda nuo gebėjimo mylėti save.

Nes žmogus, kuris nuolat kariauja su savimi, sunkiai gali sukurti taiką santykiuose.

O žmogus, kuris atranda vidinę ramybę, nebeieško kaltų. Jis neperkelia savo skausmo kitiems. Jis tampa pajėgus mylėti taip, kad šalia jo augtų ne skausmas, o laisvė, pasitikėjimas ir artumas.