Atsakymai slypi pačios pradžios pasirinkimo motyve.

Aišku paeis - tik patirtis ir pamoka, kurią tu iš to ir gausi. Nes tu turbūt pamiršai, kad tikrasis gyvenimas, tai, kas tu išties esi savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose, tau turi visai kitų planų. Ne tų, kuriuos tu išskaičiavai savo ribotu proteliu, manydamas, kad būtent tiek ir pakaks. 

Tu nuolat susidursi su savo vidine parengtimi ir gebėjimais kurti savo kelią. To neišvengti. Tu ir esi tas kelias, o tave supanti aplinka vis rodo, kas tu šiandien išties esi.

Jei tau kitas žmogus reikalingas tik tam, kad tau kažką suteiktų, užpildytų, vadinasi, tu ieškai ne žmogaus ėjimui drauge ir ne patirties su juo – tos bauginančios nežinomybės, o tiesiog žmogaus, kuris užpildytų tuštumas, kurių pats užsipildyti kol kas nesugebi. 

Jei žmogus neatlieka darbo už tave - jis iš „tinkamo“ žmogaus pasidaro „netinkamas".
Tinka, kol atitinka. 

Bet žmonės ateina ir išeina. Labai dažnai jų išėjimas išsineša su savimi ir tą ateities idėją, kurią tu siejai su jais. Ir tu gedi, kenti ne dėl išeinančio žmogaus, o dėl idėjos, kuri liko neįgyvendinta. Idėjos, kurios tikrumo kilmė nelabai ir aiški, nes jei pažvelgtum į save iš skirtingų perspektyvų, tu atrastum visai priešingų idėjų.

Tai kuri yra toji ir kas čia tada tas gedėtojas?

Toji yra tik ta, kuri tau pasirodo kai tu nurimsti.

O tas „gedėtojas“ tavyje tėra iliuzijų architektas, apraudantis sugriuvusius savo paties proto rūmus. 

Tikroji partnerystė prasideda ne tada, kai randi žmogų, gebantį užkamšyti tavo vidines tuštumas ar atlikti idealią funkciją tavo ateities plane, o tada, kai pats tampi sau pakankamu.

Kol ieškosi kito kaip įrankio savo idėjai įgyvendinti, tol liksi priklausomas nuo svetimų atėjimų ir išėjimų. Tik paleidęs išskaičiuotus scenarijus ir nustojęs matuoti kitą prekės kriterijais, tu pagaliau atsiversi tikrajam gyvenimui. 

Nes vienintelis kelias, kurį tau lemta nueiti, esi tu pats, o žmogus šalia – ne tavo vizijos vykdytojas, o tiesiog kitas keliautojas, pasirinkęs žengti į nežinomybę kartu.