Vieną dieną pas vienuolį atėjo jaunas vyras.

– Mokytojau, – tarė jis, – visą gyvenimą stengiuosi: mokausi, dirbu, planuoju. Tačiau atrodo, kad kiti visada pasiekia daugiau. Ką gi aš darau ne taip?

Senolis nieko neatsakė. Jis paėmė molinį dubenį ir nuvedė jaunuolį prie kalnų upelio.

– Pripildyk jį vandens, – pasakė.

Jaunuolis panardino dubenį į srovę, tačiau vanduo iškart išbėgo. Tik tada jis pastebėjo dugne mažą skylutę.

– Mokytojau, dubuo kiauras.

– Žinau, – atsakė senolis. – Todėl ir paprašiau.

– Bet tai beprasmiška.

– Ar tikrai?

Senolis paėmė dubenį ir padėjo jį po nedideliu kriokliu. Vanduo nuolat tekėjo per jį: įbėgdavo ir išbėgdavo.

– Dabar pažiūrėk, – tarė.

Jaunuolis pažvelgė. Dubuo, kuris anksčiau buvo purvinas ir apsinešęs dulkėmis, dabar blizgėjo lyg naujas.

– Bet jis vis tiek tuščias, – nusijuokė jaunuolis.

– Taip, – nusišypsojo vienuolis. – Tačiau jis jau nebe toks pats.

Senolis atsisėdo ant akmens.

– Daugelis žmonių mano, kad gyvenimo tikslas yra sukaupti pinigus, žinias, titulą, pagyrimus. Jie bijo, kad kažkas ištekės pro skylę, todėl visą gyvenimą ją kamšo.

– O ką reikėtų daryti?

– Suprasti, kad svarbiausia ne tai, ką išlaikai. Svarbiausia – kuo tampi, kol per tave teka gyvenimas.

Jis pakėlė dubenį prieš saulę.

– Medis nesaugo pavasario lietaus. Upė nekaupia sniego tirpsmo. Debesis neišlaiko vėjo. Tačiau visi jie tampa tuo, kuo turi tapti.

Jaunuolis ilgai tylėjo.

– Vadinasi, mano pastangos nėra veltui, net jei rezultatai ne visada lieka?

– Būtent. Kiekviena perskaityta knyga, kiekviena klaida, kiekvienas sunkus rytas ir kiekvienas nusivylimas gali ištekėti iš atminties. Tačiau jie palieka žymę tavyje. Kaip vanduo nuplovė dulkes nuo dubens.

Prieš išeidamas jaunuolis paklausė:

– O kaip suprasti, kad einu teisingu keliu?

Senolis nusijuokė.

– Kai mažiau rūpinsiesi, kiek vandens liko dubenyje, ir daugiau dėmesio skirsi tam, kuo pats tampi. Juk kalnas keičia ne tą, kuris jį pasiekia, o tą, kuris juo kyla.