Kartas nuo karto vis šmėsteli žinutės apie tai, ką kada palanku ir nepalanku daryti, bet... Ar tikrai yra taip, kaip mums pasakoja? O gal ir tai - iliuzija, dar vienas Matricos užmestas valdymo kabliukas?

Jei Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jei jis jaučia ryšį su savo Dvasia, Vieniu ir... būdamas lašu tuo pačiu yra ir beribis Vandenynas, kas tuomet yra Tiesa? 

Veikia tai, kuo tikime. Net ir mokslas įrodė, kad placebo tabletės gali išgydyti sunkias ligas, nes žmogus mano, kad gavo veiksmingą vaistą. Jei tas mokslas būtų dar ir išmintingas, jis, užuot kūręs vis naujus, organizmą užteršiančius ir alinančius preparatus, koncentruotųsi į žmogaus neribotas vidines galias. Galų gale, jei ir mitas, kad išnaudojame vos 10 procentų savo smegenų pajėgumų, vis tiek akivaizdu, kad jos neveikia tiek, kiek galėtų. Bet šį kartą ne apie tai. Apie (ne)ypatingas dienas. 

Žinau, kad kai kurie žmonės gyvena išimtinai mėnulio ritmu - naujus dalykus planuoja per pirmas jaunaties valandas, aktyviausiai veikia per pilnatį, o delčią skiria nepageidautinų dalykų atsisakymui. Manau - viskas čia gerai. Žmogus tiki, žmogus taip ir gyvena. Bet... galima ir kitaip. Ir, jei manai, kad naujai pradžiai palankiausią dieną pražiopsojai, nebūtinai yra taip! 

Ypatinga gali būti kiekviena diena, jei nusprendžiame, kad ji tokia yra. Žmogus Kūrėjas neprisiriša prie datų, kalendorių, tikrų ar iliuzinių dangaus objektų. Tas, kuris žino, kas yra, gyvena savo ritmu. 

Kai vaikas mokosi rašyti, jam reikia linijų, kad raidės gautųsi lygios, nesiblaškančios aukštyn žemyn. Tuo tarpu suaugęs žmogus gali imti baltą lapą ir jame greitai, negalvodamas ir nedėdamas pastangų rašyti lygių eilučių sakinius. Turbūt ir su visomis svarbiomis, reikšmingomis dienomis taip yra: arba man reikia vedlio, kuris padėtų sustiprinti vidines galias arba aš jas jaučiu ir neprisirišu prie jokių išorinių atributų. 

Kodėl tai rašau? Nes pastebiu, kad vis daugiau žmonių išauga senus šablonus, taisykles, tikėjimus, įsitikinimus. Jie gyvena savo ritmu ir savo atradimais. O vienokie ar kitokie išoriniai kabliukai vis taikosi prisikabinti ir įtraukti atgal. Sistema gudri ir turi parengusi daug įvairių gaudyklių. Patekęs į jas Beribis Kūrėjas atiduoda savo galias ir tampa priklausomas nuo to, ką pasakys kiti - tariamai išmintingesni, daugiau žinantys, suprantantys...

Buvo laikas, kai planuodavau viską per jaunatį. O dabar patinka savo užmanymus susidėlioti pirmą kalendorinę naujo mėnesio dieną. Naujas lapas kalendoriuje leidžia patogiai susižymėti viską, ką noriu nuveikti. Bet... Esu lanksti pokyčiams. Kaip upė, kuri nepuola kovoti su kliūtimis, o jas apsupa arba leidžiasi veržliu kriokliu žemyn... Įdomu tai, kad sėkmingi buvo tiek planavimai pagal mėnulį, tiek pagal pirmą mėnesio dieną. Nes tikiu, kad tos dienos man ypatingos. Ir kai kažką naujo sugalvoju, jau nelaukiu kažkuo išsiskiriančios datos - susikuriu šventę iš to, kas yra esamu metu. 

Dabar toks įdomus laikas, kai vis daugiau žmonių išdrįsta rinktis savo kelius, ima pasitikėti vidiniais suvokimais ir gyvena remdamiesi jais, o ne tuo, ką sako, pataria, nurodo kažkas kitas. Tai... ir aš čia niekam nieko nenurodau - tik dalinuosi tuo, ką pati jaučiu apie mūsų tikrąjį beribiškumą ir nepriklausymą jokioms sistemoms. Įsiklausant į save Gyvenimas toks įdomus, netikėtas, dosnus, atviras, o kiekviena diena - ypatinga. Beje... visai gali būti, kad po metų kitų mano suvokimas bus jau kitas. Tas, kuris Gyvenimą kvėpuoja pilna krūtine, nestovi vietoje ir yra atviras Pasauliui... 

O dabar linkiu, kad kiekviena diena būtų mėgstamiausia ir ypatinga - kaip ir Tu joje. O visi žaidimai smagūs tol, kol ne jie mus, o mes juos žaidžiame.