Yra žinoma ir gan paplitusi nuostata, kad geri žmonės turi mažiau problemų, mažiau trūkumų ir jiems per gyvenime, rodos, viskas einasi tiesiog kaip sviestu patepta. Tačiau tai – ne visuomet „pasiteisina“. Nes ir tokiems žmonėms reikia rūpesčio, atjautos ir galėjimo ramiai išsikalbėti, išsipasakoti, na, kitaip tariant, - „pasiguosti“ ir būti teisingai suprastam. Be jokių išvedžiojimų ar savos nuomonės primetimų...

Rūpestis ir rūpinimasis yra ne vien tik dėl savojo gyvenimo gerbūvio (kartais savanaudiškų tikslų ar tam tikrų įgeidžių) siekimas. Pirmiausia, reikia suprasti, kad rūpinimasis – tai ne kažkokia auka/aukojimasis/savęs išsižadėjimas, bet – meilės požymis. Juk net prabėgus vienai kitai dienai galime drąsiai ištarti – „ši diena – prasmės kupina, nes visiems mylimiems ir artimiems žmonėms paskyriau savojo laiko, dėmesio ir... nesavanaudiškos meilės.“ Tai – iš tiesų pakylėja... Kaip smagu ir gera širdy, kai tuo dėmesiu, šiluma ir rūpesčiu yra apgaubiami tėvai, seneliai, mylimieji, draugai... o kur dar visa galybė gerų pažįstamųjų, bendradarbių, kaimynų?.. Juk visiems patinka parodytas dėmesys ir susidomėjimas. Ypatingai, jei jis yra tikrai nuoširdus ar bent jau „nuo dūšios“...

Sakoma, kad rūpinimasis tėvais ir seneliais išlaisvina mus nuo tam tikros sumaišties, išnyrančios iš praeities... Tad bent dėkingumo žodžiai, pagalba buityje ar pokalbiai prie arbatos puodelio yra toji tarytum mažytė „kompensacija“ už prarastą laiką, kuriuo galbūt buvo galima daugiau pasidalinti ar jo skirti... Na, bet laiko atgal neatsuksime... Ir nereikia pamiršti, kad mūsų klaidos tai yra puiki proga patobulėti, nes ir keistis juk – niekuomet nėra per vėlu! Ir tikrai, - koks didis džiaugsmas  bei pasitenkinimas apima, kai įveiki kokį nors savąjį trūkumą, pasimokai iš jo ir... žingsniuoji toliau. O dar labiau džiugina mintis, kad mes ne rytoj, ne poryt ar kada nors, bet DABAR galime tapti ir atidesni, ir geresni, ir išmintingesni.

O, kaip žinia, Gyvenimas dosniausiomis ir geriausiomis dovanomis apdovanoja mus tuomet, kai imame daugiau atlapaširdiškai skirti savojo laiko ir rūpesčio kitiems; tik tuomet gali sakyti, kad Tavasis gyvenimas yra pilnavertis... Žinoma, tam reikia nemažos kantrybės, bet netgi tais senaisiais laikais šventasis Augustinas sakė: „Kantrybė – tai išminties draugė.“ Išvada – būkime kantresni, o kartu – įgausime ir daugiau išminties.

Na, o nuo galimo nerimo ateityje „gelbėja“ bendravimas ir rūpinimasis savais vaikais, anūkais, proanūkiais... Bent jau taip galiu sakyti, nes, kaip dukra ir anūkė, be galo daug gavau iš savo tėvų ir senelių – supratimo, išminties, begalinės meilės ir labai daug gerų ir šiltų emocijų. O kur dar visi, kartu patirti išgyvenimai ir nuotykiai – mokymasis važiuoti dviračiu, čiuožti slidėmis, žaisti šachmatais, išsikepti skanią kiaušinienę ir t.t. Visa tai – tik dėka artimųjų.

AČIŪ jiems už šitokį dosnumą, šitokį rūpestį.