Senojo pasaulio – dirbtinės matricos – požymiai

Senoji matrica remiasi kontrole, šablonais ir tuo, kaip „turi būti“. Tai pasaulis, kuriame žmogus tampa sistemos funkcija, o ne gyva, kūrybinga būtybė.

Pagrindiniai senojo pasaulio požymiai:

• Nuolatinis skubėjimas ir jausmas, kad niekada nesi „pakankamas“.

• Gyvenimas pagal lūkesčius: visuomenės, tėvų, religijos, tradicijų, „ką pasakys kiti“.

• Karjera ir statusas yra svarbiau už vidinę būseną.

• Baimės energetika: baimė suklysti, nuvilti, būti atstumtam, prarasti.

• Autopiloto režimas: žmogus gyvena diena po dienos, bet nejaučia gyvybės pulsavimo.

• Vartojimas vietoje kūrybos: pirkti, gauti, įsigyti – o ne kurti, reikštis, būti.

• Kaltės ir pareigos varikliukas: „turiu“, „privalau“, „negaliu kitaip“.

Ši matrica – tai pasaulis, kuriame žmogus nepastebimai praranda ryšį su savimi.

Naujojo pasaulio – gyvos matricos – požymiai

Gyva matrica nėra vieta ar laikas. Tai būsena, nuo kurios prasideda naujo žmogaus kelias. Čia svarbiausia – vidinė tiesa, sąmoningumas, energija ir autentiškumas.

Gyvo pasaulio požymiai:

• Vidinė ramybė ir lėtesnis tempas. Čia yra ne vėlavimas, o sąmoningas pasirinkimas.

• Kūrybinė energija: noras kurti, dalintis, tyrinėti, o ne tik atlikti pareigas.

• Autentiškumas: žmo­gus leidžia sau būti savimi, net jei tai neatitinka senųjų normų.

• Gyvenimas per pajautą ir intuiciją.

• Sąmoningas ryšys su kūnu: klausymas, ką jis sako, o ne ignoravimas.

• Atsakomybė vietoje kaltės: „aš renkuosi“ vietoje „mane privertė“.

• Mažiau dramų, daugiau aiškumo: nėra reikalo kovoti, įrodinėti ar gelbėti kitus.

Naujoji matrica – tai ne rožinis pasaulis, o tiesos pasaulis. Čia žmogus renkasi gyventi iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai.

Kaip atskirti, kuriame pasaulyje žmogus gyvena?

Dažniausiai jaučiasi taip:

Senojo pasaulio žmogus:

• pavargęs, įsitempęs, nuolat nepatenkintas savimi;

• jaučia, kad „gyvenimas eina pro šalį“;

• turi daug baimių ir mažai svajonių;

• nesijaučia gyvenantis savo gyvenimą.

Naujojo pasaulio žmogus:

• jaučia prasmingumą net mažuose dalykuose;

• priima pokyčius be panikos;

• daugiau jaučia, mažiau vaidina;

• rytais keliasi ne tik dėl prievolių, bet ir dėl vidinio noro;

• gyvena su savimi, o ne prieš save.

Ką daryti žmogui, kuris jau nebenori gyventi kaip iki šiol, bet nežino, kur pradėti?

1. Sustok.

Senasis pasaulis tempo netoleruoja. Todėl sustojimas – pirmas išėjimo žingsnis.

Klausimas, kurį turi sau užduoti: „Ko aš nebenoriu nešti?“

2. Išjunk autopilotą.

Stebėk savo veiksmus, žodžius, emocijas. Klausk: „Ar tai tikrai mano?“

3. Išgrynink savo tiesą.

Ne tėvų, ne partnerio, ne visuomenės.
Tavo pačios/pačio.

Klausimai tam:

• Kas man suteikia jėgų?

• Kas mane sekiną?

• Kur man lengva, kur sunku?

4. Susigražink energiją iš senų vaidmenų.

Gelbėtojo, aukos, kario, tobulojo, paklusnaus.
Šie vaidmenys priklauso senai matricai.

5. Pradėk mažus pokyčius.

Užtenka mažų pokyčių kasdien:

• lėtesnė rytinė kava,

• ribų nustatymas,

• savaitgalis be kaltės už sau skirtą laiką,

• laiko kūrybai,

• mažiau dramų.

Maži pokyčiai keičia visą realybę.

6. Atverk erdvę intuicijai.

Naujasis pasaulis kalba tyliai – per pojūčius.
Kūno lengvumas = taip.
Kūno įtampa = ne.

7. Priimk, kad kelias bus netiesus.

Pereiti iš vienos matricos į kitą nėra vienos dienos pasirinkimas. Tai virsmas. Tai atsisluoksniavimas. Tai kartais žingsnis atgal ir du į priekį.

Kada žmogus supranta, kad jau perėjo?

• Kai nebereikia vaidinti.

• Kai baimė praranda galią.

• Kai tikrovė tampa aiškesnė nei iliuzija.

• Kai žino, kas jis yra, ir kas – ne.

• Kai pagauna save galvojant: „Aš gyvenu, o ne tik egzistuoju.“

Pabaigai: abu pasauliai egzistuoja čia pat

Žmogus gali keisti aplinkinį pasaulį tik tada, kai pirmiausia pakeičia savo vidinę realybę.
Senoji matrica laikosi baime.
Naujoji – sąmoningumu.

Pasirinkimas tarp jų visada vyksta ne galvoje, o viduje.

Ir kai ateina naujoji būsena, tu ne „išeini“ iš seno pasaulio.
Tu tiesiog iš jo pabundi.