Šiuo metu daugelis išgyvena atsinaujinimo, apsivalymo, „perrašymo“ būsenas.
Tai normalu.

Tačiau jeigu dėmesio fokusas ir toliau lieka sutelktas į seną, ypač į bandymą jį išlaikyti – tai, kas jau nebetarnauja tavo evoliucijai, – jis pradeda taip sunkinti, kad būtybė ima skęsti džiūstančioje mirštančios matricos pelkėje…

Tai gali būti bet kas: seni prasmės suvokimai, santykiai, projektai, pasaulėžiūra.
Žinoma, galima patirti ir tokį kelią – išsekti kartu su šia matrica ir vėliau atgimti su nauja jėga bei naujomis prasmėmis.
Tai ilgas ir sunkus kelias. Aš pats perėjau panašius procesus, kai 2018 metais atsispyriau nuo dugno.

Tačiau jei dabar jau yra patirties ir išminties matyti šiuos procesus, drąsiai į juos žvelgti, keistis, atsiverti ir su nauja jėga tai transliuoti į pasaulį – nebūtina išgyventi skendimo per „apsinulinimą“ ir prasmės praradimo patirties.
Suvokei – priėmei – veik.

Kaip aš tai matau savo konkrečiu pavyzdžiu dabar.
Jaučiu dar didesnę vertę, gylį ir transformacinę jėgą tame, kas šiuo metu kuriama per mane.
Matau, kaip tie, kurie jau paleido arba paleidinėja seną (daugeliu aspektų parazitinę) sistemą, rezonuoja su tuo, kaip tai jiems padeda derintis su ateitimi, su tuo, kas jau čia – pirmiausia su savo pačių jėga.

Ir tuo pačiu stebiu, kaip atsiskiria tie, kurie nori seno tęsinio, kurie vis dar lieka senoje sistemoje.
Ir tai – normalu.

Vyksta derinimosi procesas tarp tų, kurie mato daugiamatiškai (arba siekia to), ir tų, kurie mato dualiai – parodyk, kur savi, o kur ne savi…

Dualus realybės suvokimas iš esmės yra proto kramtomoji guma. Primityvios neuronų sūpynės: šitas geras, šitas blogas.
Tačiau viskas yra daugiamatiška. Pažvelkite bent jau į save sąžiningai – jūs geri ar blogi? O gal vis dėlto daugiamačiai, turintys savyje visko?

Kai viena dalis yra slopinama, o ne priimama ir išlaisvinama, būtybė nėra vientisa. O iš nevientisumo neįmanoma suvokti daugiamatės visumos sandaros. Suvokimas lieka paviršinis, negilus.

Tad pakelkime tostą už gylį – linksminu pats save, kol rašau šią žinutę.
Ne, alkoholio aš vis dar nevartoju.

Rašau apie tai, kad, na, žmonės – naujasis laikas yra apie daugiamatiškumą, apie skirtingų savo aspektų ir briaunų priėmimą, apie vientisumą, apie gylį…
Kiek dar galima kramtyti šią dualinę gumą ir tikėtis, kad kančia išnyks?

Jūs visa tai esate.
Jūs – srautas.
Jūs – Kūrėjo Sąmonė.
Jūs – skirtingi, gražūs, išmintingi, geri ir pikti vienu metu.

Tik iš vientisumo gimsta išminties šviesa, augimas, evoliucija.
Tik iš sąžiningumo su savimi ir pasauliu.
Tik iš drąsos keistis ir transliuoti savo jėgą, įkvepiančią kitus.

Leiskite viskam senam, kas jums nebetarnauja – atkristi.
Ir leiskite viskam naujam, kas plečia, stiprina ir harmonizuoja – tapti jūsų sąmoningu srautu.

Šaltinis