Moterys niekada nebuvo sukurtos nešti ginklų ir kariauti – mes buvome sukurtos nešti gyvybę.
Mes esame pašauktos puoselėti ateinančią kartą, būti civilizacijos moraliniu kompasu, vesti vyrus per instinktą, intuiciją ir tylų autoritetą.
Mes buvome skirtos įkvėpti poetus ir menininkus, sušvelninti pasaulį jo nesusilpninant, įnešti dvasingumą į namus, išmintį į vaikystę ir prasmę į kasdienį gyvenimą.
Moterys buvo pašauktos mokyti, motyvuoti, atjausti, gydyti ir saugoti taiką ne per konfrontaciją, o per buvimą.
Mes esame džiaugsmo, šilumos ir tęstinumo nešėjos – neišsenkamas meilės, gerumo ir gebėjimo atskirti šaltinis.
Moterys yra nematoma civilizacijos architektūra.
Mes esame magija, kibirkštis, dvasia – stabilizuojanti jėga, kuri išlaiko visuomenes sveikas, kai iš visų pusių spaudžia chaosas.
Tačiau kai moterys apleido šį vaidmenį, kai buvo įtikintos, jog tai silpnumas, o ne galia, civilizacija pasuko savo pačios žlugimo link.
Šiuolaikinis feminizmas neišlaisvino moterų – jis atskyrė jas nuo vaidmens, kurį Dievas joms patikėjo.
Jis išmokė moteris varžytis su vyrais, o ne juos papildyti; mėgdžioti vyrišką jėgą, užuot naudojusios moterišką galią; vertinti save per statusą ir kovą, o ne per įtaką ir kūrybą.
Jeigu moterys nebegrįš prie to, kas jos iš tiesų yra, jeigu neatgaus savo šventosios autoriteto kaip motinos, globėjos, moralinės sargės ir dvasinės atramos, kaina gali būti ne kas kita, kaip pačios žmonijos ateitis.
Tegul vyrai būna vyrais – jie gali visiškai pakilti tik tuomet, kai yra moteris, dėl kurios verta kilti.
Ir tegul moterys vėl būna moterimis – be atsiprašinėjimo, instinktyviai, galingai. Nes pasaulis be moteriško įžeminimo neišvengiamai paklys iki pražūties.
Skaityti komentarus