Pasaulis pilnas dalykų, kurių nepastebime

Kiekvieną akimirką mūsų smegenis pasiekia milžiniškas kiekis informacijos. Spalvos, garsai, žmonių veidai, pokalbiai, kvapai, užrašai, automobiliai, reklamos, telefono pranešimai, kūno pojūčiai. Jeigu sąmoningai registruotume viską, tiesiog paskęstume informacijoje, todėl smegenys nuolat atrenka, kas šiuo metu mums svarbu.

Dėl to nutinka labai pažįstamas reiškinys: nusprendę pirkti tam tikro modelio automobilį staiga pradedame jį matyti visur. Sužinoję naują žodį netikėtai pastebime, kad žmonės jį nuolat vartoja. Besilaukianti moteris gali pradėti matyti gerokai daugiau nėščiųjų, nors mieste jų staiga nepadaugėjo.

Pasikeitė ne pasaulis. Pasikeitė tai, kam skiriame dėmesį.

Tas pats gali vykti ir ieškant ženklų. Jeigu ryte paprašėme: „Jeigu einu teisingu keliu, parodyk man drugelį“, tikėtina, kad drugelio vaizdas tą dieną mūsų dėmesiui taps daug svarbesnis. Pastebėsime jį ant reklaminio plakato, moters suknelės, knygos viršelio ar socialinio tinklo įraše, nors kitą dieną pro tuos pačius vaizdus galėtume praeiti jų nė neužfiksavę.

Tai nereiškia, kad patirtis yra netikra. Drugelį tikrai pamatėme. Tačiau klausimas, kodėl jį pastebėjome ir ką jo pasirodymas reiškia, jau yra gerokai sudėtingesnis.

Kai sutapimas tampa sinchroniškumu

Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas tokiems prasmingiems sutapimams apibūdinti išpopuliarino sinchroniškumo sąvoką. Jam buvo įdomios situacijos, kai vidinis žmogaus išgyvenimas ir išorinis įvykis sutampa taip prasmingai, kad žmogui tarp jų atrodo esantis ryšys, nors įprasto priežastinio ryšio parodyti negalime.

Būtent žodis „prasmingas“ čia yra svarbiausias.

Jeigu šiandien pamatėte automobilį numeriu 777 ir šis skaičius jums nieko nereiškia, greičiausiai po valandos jo nebeprisiminsite. Tačiau jeigu vakar prašėte ženklo ir nusprendėte, kad 777 reikš „taip“, tas pats automobilio numeris gali sukelti stiprią emociją.

Įvykis tas pats. Pasikeitė jam suteikta prasmė.

Psichologija gali nemažai paaiškinti apie tai, kaip žmogus pastebi dėsningumus, ieško ryšių ir pirmenybę teikia informacijai, kuri atitinka jo lūkesčius. Tačiau ji negali kiekvienu konkrečiu atveju įrodyti metafizinio teiginio, kad sutapimą „atsiuntė Visata“, lygiai kaip pats sutapimas nėra tokio teiginio įrodymas. Čia prasideda asmeninio tikėjimo ir pasaulėžiūros teritorija.

Mes ne tik randame ženklus – mes suteikiame jiems reikšmę

Įsivaizduokime žmogų, kuris svarsto, ar nutraukti santykius. Tą dieną per radiją nuskamba daina apie išėjimą. Jis gali pagalvoti: „Štai mano ženklas – laikas išeiti.“

Tačiau kitas žmogus, išgirdęs tą pačią dainą, gali prisiminti buvusį mylimąjį. Trečias tiesiog pagarsins muziką, nes jam patinka melodija. Ketvirtas jos apskritai neišgirs, nes tuo metu galvos apie vakarienę.

Daina pati nepasakė, ką daryti. Reikšmę jai suteikė žmogus.

Ir čia ženklai tampa labai įdomiu savęs pažinimo įrankiu. Galbūt svarbu ne vien klausti: „Ką Visata man nori pasakyti?“, bet ir: „Kodėl būtent tai aš palaikiau ženklu?“

Jeigu išgirdę dainą apie išėjimą pajutote palengvėjimą, galbūt šis palengvėjimas pasako daugiau negu pati daina. Jeigu pamatę skelbimą apie kitą darbą iškart pajutote smalsumą ir energijos antplūdį, verta tyrinėti ne vien sutapimą, bet ir savo reakciją į jį.

Kartais tai, ką vadiname ženklu, tampa veidrodžiu, kuriame pamatome tai, ką jau žinojome, tačiau nedrįsome sau pripažinti.

Kodėl ženklai ypač dažnai pasirodo tada, kai nežinome, ką rinktis?

Ženklų dažniausiai pradedame ieškoti ne tada, kai viskas aišku. Jeigu tiksliai žinome, ko norime, mums retai reikia prašyti Visatos parodyti, ką daryti. Ženklų poreikis sustiprėja kryžkelėse: likti ar išeiti, pradėti ar palaukti, pasitikėti žmogumi ar ne, keisti darbą ar pasilikti, rizikuoti ar rinktis saugumą.

Neapibrėžtumas žmogui nėra malonus. Kai negalime apskaičiuoti, kuris sprendimas bus teisingas, norisi išorinio patvirtinimo. Ženklas gali trumpam suteikti jausmą, kad nesame vieni su savo sprendimu ir kad kažkur egzistuoja teisingas atsakymas, kurį tereikia perskaityti.

Problema prasideda tada, kai ženklams perduodame atsakomybę už savo pasirinkimus.

Jeigu žmogus lieka jį žeidžiančiuose santykiuose todėl, kad tris kartus pamatė partnerio inicialus, arba investuoja didelę pinigų sumą todėl, kad visur mato „gausos skaičius“, ženklų ieškojimas jau nebepadeda girdėti savęs. Jis tampa būdu išvengti sudėtingo sprendimo ir jo pasekmių.

O kaip dėl neįtikėtinų sutapimų?

Kai kuriuos sutapimus paaiškinti dėmesiu labai paprasta. Tačiau būna ir tokių, nuo kurių iš tiesų norisi sustoti.

Pagalvojote apie seniai matytą žmogų – ir jis paskambino. Atsivertėte knygą būtent ties sakiniu, kuris neįtikėtinai tiksliai atsakė į tą rytą kilusį klausimą. Atsitiktinai sutikote žmogų, kuris pasiūlė būtent tai, ko tuo metu ieškojote.

Tokiose situacijose nebūtina skubėti nei į vieną kraštutinumą. Nereikia savęs įtikinėti, kad tai būtinai buvo kosminė žinutė, tačiau nebūtina ir nuvertinti patirties vien todėl, kad jai neturime vienareikšmio paaiškinimo.

Žmogaus gyvenimas pilnas atsitiktinumų, o turint omenyje, kiek daug įvykių, minčių ir susitikimų patiriame, kai kurie sutapimai neišvengiamai bus stulbinantys. Kita vertus, subjektyvi tokio sutapimo reikšmė gali būti visiškai reali. Jis gali paskatinti sustoti, permąstyti situaciją, prisiminti svarbų žmogų ar pagaliau padaryti tai, ką ilgai atidėliojome.

Galima nežinoti, kas sutapimą sukėlė, ir vis tiek paklausti, ką jis pažadino mumyse.

Kai protas pradeda rinkti tik patvirtinimus

Ieškant ženklų verta žinoti ir apie dar vieną mūsų mąstymo ypatybę – polinkį lengviau pastebėti tai, kas patvirtina jau turimą įsitikinimą.

Jeigu tikime, kad tam tikras žmogus yra „skirtas mums“, galime labai ryškiai pastebėti visus keistus sutapimus, kurie tą mintį palaiko: vienodus skaičius, netikėtus susitikimus, bendras dainas, panašius sapnus. Tačiau galime kur kas mažiau dėmesio skirti faktams, kurie pasakoja kitokią istoriją – žmogus neatsako į žinutes, nesilaiko pažadų, nenori santykių arba elgiasi taip, kad mums skauda. Tada ženklai pradeda konkuruoti su realybe.

Ir čia praverčia labai paprasta taisyklė: ženklas neturėtų būti svarbesnis už faktus. Jeigu žmogaus elgesys rodo viena, dešimt atsitiktinai pamatytų širdelių neturėtų įrodyti priešingai. Jeigu finansinis sprendimas rizikingas, pasikartojantis skaičius nepakeičia skaičiavimų. Jeigu kūnas siunčia rimtus simptomus, dvasinė interpretacija nepakeičia gydytojo konsultacijos.

Dvasingumas ir racionalumas nebūtinai turi kovoti. Jie gali egzistuoti greta, jeigu vienas nepanaikina kito.

Gal ženklų vertė slypi visai ne ten, kur manome?

Mes dažnai norime, kad ženklas būtų atsakymas. „Taip“ arba „ne“. „Eik“ arba „sustok“. „Šitas žmogus tavo“ arba „ne tavo“.

Tačiau galbūt kur kas įdomiau naudoti ženklus ne kaip instrukcijas, o kaip klausimus.

Pamatėte kažką, kas jums pasirodė reikšminga? Sustokite ir paklauskite: kodėl tai mane taip palietė? Kokio atsakymo tikiuosi? Ką norėčiau, kad šis ženklas reikštų? Kaip jausčiausi, jeigu jis reikštų „taip“? O jeigu „ne“? Kartais atsakymai į šiuos klausimus atskleidžia daugiau nei pats sutapimas.

Tarkime, metate monetą, kad nuspręstumėte, ar priimti darbo pasiūlymą. Moneta nukrenta skaičiumi į viršų ir „pasako“ priimti, tačiau tą pačią sekundę pajuntate nusivylimą. Moneta ateities nenumatė, bet jūsų nusivylimas galbūt atskleidė tai, ko iki tol nenorėjote sau pripažinti.

Su ženklais gali būti panašiai.

Tikėti galima ir neprarandant gebėjimo abejoti

Nebūtina pasirinkti tik vienos stovyklos: arba „Visata nuolat siunčia man ženklus“, arba „visi ženklai yra nesąmonė“. Tarp šių dviejų kraštutinumų lieka daug erdvės smalsumui.

Galima mėgautis sinchroniškumais. Galima nusišypsoti pamačius ypatingą skaičių. Galima priimti netikėtą sutapimą kaip prasmingą savo gyvenimo akimirką. Galima net tikėti, kad pasaulyje yra daugiau ryšių, nei šiandien gebame paaiškinti.

Ir kartu galima prisiminti, kad mūsų smegenys nuolat atrenka informaciją, ieško dėsningumų ir suteikia prasmę tam, ką matome.

Vienas požiūris nebūtinai sunaikina kitą. Galbūt brandžiausia laikysena yra leisti sau nustebti, tačiau nepamiršti mąstyti.

Todėl kitą kartą, kai paprašysite ženklo ir netrukus jį išvysite, nebūtina iškart spręsti, kas jį atsiuntė. Galima užduoti sau dar įdomesnį klausimą: kodėl iš visko, ką šiandien mačiau, būtent tai tapo ženklu man?

Kartais atsakymas gali papasakoti labai daug ne apie Visatą, o apie mus pačius.