Bet laikas bėga, o niekas nesikeičia. Kartais net tampa dar sunkiau. Ir žmogus daro išvadą: „Matyt, Dievas manęs negirdi.“

Bet esmė ne ta, kad jis negirdi.
Esmė ta, kad jis girdi.

Gyvenimas nereaguoja į žodžius.
Jis reaguoja į būseną, iš kurios tie žodžiai ištariami.

Tie, kurie sako „aš prašau ir gaunu“, kaip tik ir yra pavyzdys to, apie ką kalbame.

Kai žmogus prašo iš trūkumo, iš skausmo, iš vidinio „pas mane nėra“ – jo energijoje jau yra žinutė: „man trūksta“.
O pasaulis – tai veidrodis.
Jis neskiria prašymo nuo teiginio.
Jis tiesiog atspindi tavo būseną.

Jeigu viduje „nėra“, gyvenimas atsako tuo pačiu: „Taip, nėra.“

Todėl daugelis metų metais meldžiasi, prašo, vizualizuoja, bet viduje jaučia tik tuštumą. Ne todėl, kad jų nepastebi.
O todėl, kad viduje jie vibruoja priešingai tam, ko nori.

Jie ne prašo meilės – jie tvirtina savo vienišumą.
Ne prašo gausos – jie fiksuoja trūkumą.
Ne prašo sveikatos – jie stiprina ligos baimę.

Maldos ir ketinimai veikia tik tada, kai juose yra tikėjimo, o ne nevilties.
Kai ne prašai, o dėkoji, tarsi tai jau būtų įvykę.
Kai tavo vidinė būsena atitinka tai, ko sieki.
Nes gyvenimas atsako ne į žodžius – o į vibraciją.

Tikroji įgyvendinimo jėga – pasitikėjimas.
Ne bandymas įkalbėti Dievą tau kažką „duoti“, o vidinis sutikimas, kad tai įmanoma.

Kai ne sakai:
„Prašau, duok“,
o sakai:
„Ačiū, kad tai jau yra“,
tu pereini iš trūkumo į gausą.

Ir tada gyvenimas pradeda atsakyti.

Kol tu prašai – tu patvirtini, kad neturi.
Kai dėkoji – tu pripažįsti, kad tai jau yra tavyje.
Ir tai – raktas.

Gyvenimas visada atspindi tavo vidinį „dabar“.
Jeigu prašai iš stokos – negali gauti pertekliaus.
Jeigu prašai iš baimės – negali gauti saugumo.

Bet kai kalbi su gyvenimu kaip su partneriu – su pasitikėjimu, atvirumu, ramybe – jis atsiliepia.
Tu nesi prašytojas. Tu esi kūrėjas.

Tu negali gauti to, ko viduje nejauti.

Galima nuolat kartoti „noriu meilės“, bet jeigu viduje nesi pasiruošęs jos priimti ir duoti – ji neateis.
Galima prašyti pinigų, bet jei viduje yra baimė juos prarasti – jie neužsilaikys.
Galima prašyti aiškumo, kaip gyventi toliau, bet jei viduje vyksta kova su savimi – aiškumas neatsiras.

Gyvenimas atsako ne į žodžius, o į tavo būseną.

Jeigu nori pokyčių – nekeisk žodžių, keisk iš kokios būsenos tu renkiesi.

Ne prašyk iš skausmo – kalbėk su Dievu iš pasitikėjimo.
Ne skųskis – pastebėk, kas jau duota.
Ne lauk dovanos – pajusk, kad tu jau esi šaltinis.

Tu nesi „prašantis prie Visatos durų“.
Tu esi dalis to paties Šaltinio.

Kai tai pajauti – gyvenimas pradeda tekėti kitaip.
Švelniai. Natūraliai. Be kovos.

Nes tu liaujiesi vibruoti trūkumu ir pradedi gyventi buvimu.