Tikrumas vietoje teisingumo

Dvasingumas – tai ne bandymas atitikti kažkieno nustatytus standartus, o gebėjimas išlikti autentišku. Jis kviečia neslėpti jausmų už kaukių, nevaidinti, nebandyti būti tuo, kuo „reikia“. Tai gyvenimas pagal vidinį jausmą, o ne pagal kitų taisykles ar lūkesčius.

Kai žmogus nustoja ieškoti autoritetų, kurie pasakys „kaip teisinga“, ir pradeda klausytis savo vidinio balso – jis žengia į tikrąjį dvasingumą.

Dvasingumas nėra forma, tai būsena

Daugelis mano, kad dvasingumas yra susijęs su aukštomis vibracijomis, nuolatiniu savęs tobulinimu, meditacijomis ir tam tikrais elgesio modeliais. Tačiau galima nuolat medituoti ir vis tiek būti konflikte su savimi.

Tuo tarpu galima tiesiog sėdėti virtuvėje su puodeliu arbatos ir jausti visišką ryšį su gyvenimu – ir tai gali būti daug gilesnė dvasinė patirtis nei bet kokia praktika.

Dvasingumas – tai gebėjimas būti gyvu ir atviru akimirkoje.

Nebėgti nuo savęs

Būti dvasingu nereiškia būti idealiu. Tai reiškia gebėti pripažinti savo baimes, silpnumus, jausmus. Ne uždengti juos „pozityviu mąstymu“, ne apsimesti, kad viskas gerai.

Dvasingumas nėra pabėgimas nuo realybės – tai jos pilnas išgyvenimas.

Kai žmogus tampa nuoširdus su savimi, kai nebemeluoja sau net mažiausiose situacijose – jis natūraliai artėja prie Gyvybės Šaltinio. Nes Šaltinis yra pati gyvenimo tiesa – be vaidmenų, be įtampos, be kaukių.

Ramybė ateina tada, kai nustojame stengtis

Tikras dvasingumas tylus. Jis nėra demonstruojamas. Jam nereikia įrodymų.

Kai liaujamės bandyti būti „geresni“ ir tiesiog leidžiame sau būti – atsiranda natūrali ramybė. Ji ne dirbtinė, ne išmokta, o gimstanti iš priėmimo.

Tada santykiai ima taisytis savaime. Energija grįžta. Mintys tampa švaresnės.

Gyvenimas visada teka per tuos, kurie nebesipriešina sau.

Dvasingumas yra paprastas. Jis visada buvo ten, kur esame mes. Tik nustoję vaidinti jį atpažįstame...