Įsivaizduoju, koks tas jų gimtadienis bus smagus, audringas, linksmas, įdomus ir įsimintinas.
Kiek emocijų, jėgų ir energijos jis suteiks ir kaimynams tikrai bus ką prisiminti.

Nors už lango šėlsta ruduo, šoka tango medžių lapai, vėjas blaško mintis, bet fantastiškos vyriškos svajos dar gyvos.
Viskas susipina - lapų auksas ir rudens dargana, širdies tango ir liūdintis beržas…

Tavo lūpomis šnabžda ruduo, sėdamas bučinius…
Tavo pirštais jis glosto kūną…
Tavo rankomis jis apkabina…
Sustabdo laiką…
Ir nieko daugiau man nereikia…

Nes šiltas vėjas dar papūs…
Pavasaris tikrai ateis ir susitikt pakvies…
Viskas dar bus…

Ir šabalbonai užderės, ir gražios, svetimos moterys su aukštakulniais gatve pralėks, Ir mintys aplankys: "O, Dieve, kodėl ji - ne mano"? Greičiau už vėją tas žilaplaukis ją nusivys…
Nors namuose laukia ne ką prastesnė, bet… sava.
Su chalatu, šlepetėm, uodegyte viršugalvy…
Su daugybe problemų, pagalvę naktim apsikabinus…
Dvi skirtingos moterys - nepanašios visai.
Bet argi Tu nežinai, kad ta, kuri tik ką nubėgo,
Peržengus savo namų duris tokia pati juk tampa:
Chalatą užsimeta, plaukus pasileidžia
Ir virtuvėje sukasi…
Kad spėtų vakarienę vyrui išvirti, Grindis išplautų ir tvarką namuose įvestų.
Ir lygiai taip, kaip ir taviškei - poilsis jai reikalingas,
Kad paskum gatve jinai galėtų bėgti ir žydėti…
O vyras jos sugrįš - lyg vaisių uždraustą - taviškę prisiminęs…
Jis ją bebėgančią taip pat sutiko ir prarado galvą…
Nes svetima - kur be problemų - juokiasi, kvatojasi ir šypsos…
Savas jūs, vyrai, vertinkit, kurios kartu žygiuoja,
Kurios šalia - ir džiaugiasi, ir kenčia.
Ir nesivykit svetimų gražuolių žvilgsniu.
Ta - svetima, lai svetima ir lieka…
O su sava - sunkiau, sudėtingiau, tačiau aiškiau ir konkrečiau, Tikėjimo daugiau ir žvilgsniai toliau siekia.
Ji - išmintinga, ji - stipti, ji - atlaidi, ji - nuoširdi…
Tiktai iš veidrodžio kažko viltingai žvelgia ilgesingos ir pavargę moters akys…