°C
      2020 06 01 Pirmadienis

      Kodėl aš myliu Lietuvą ir didžiuojuosi, kad esu lietuvė

      Nuotrauka: fm99.lt nuotr.

      2020-01-10 21:00:00

      Artėja sausio 13-oji. Diena, kuri prieš dvidešimt devynerius metus buvo paženklinta žmonių mirtimis, kurie žuvo dėl to, kad dabar galėtume laisvai keliauti, laisvai kalbėti, rašyti, nebijoti melstis ir išpažinti savo tikėjimą... Jie nekaltai praliejo kraują ir ėjo tiesiai į mirtį aukštai iškėlę galvas, nepaisydami nei savęs, nei savo interesų. Jie darė viską, kad mes DABAR būtume LAISVI...

      Širdis visada suspurda prisiminus mokytojų ar kitų vyresnių negu aš žmonių pasakojimus apie tą kruvinąją naktį. Aš tuo metu dar kažkur skraidžiojau padebesiais, svarstydama, kurioje šeimoje man gimti, tad apie sausio 13-osios įvykius man tenka išgirsti tik iš kitų žmonių lūpų.


      Puikiai prisimenu, kaip devintoje klasėje tą dieną pirma pamoka buvo lietuvių kalbos. Įėjus į kabinetą ant palangių buvo matyti švelniai plevenančios žvakių liepsnelės, aplink buvo tamsu, tvyrojo šiek tiek įtempta atmosfera. Mokytoja buvo parengusi skaidres su tam tikrais faktais ir vaizdais apie sausio 13-osios naktį dalyvavusius asmenis, kurie visiškai beginkliai žuvo po rusų šarvuočiais. Su ašaromis akyse ji prisiminė, kaip pati tuo metu būdama dar jauna 3 kurso studenčiokė važiavo kartu su broliu iš Kauno į Vilnių budėti prie televizijos bokšto, nors mama jos maldavo nevažiuoti ir prašė pasilikti namuose. Tačiau tuo metu kaip teigė ji pati, svarbiausia buvo ne mamos draudimai ar kiti bandymai atkalbėti, o begalinis LAISVĖS troškimas, kuris vedė ją eiti, veikti ir būti tą naktį Vilniuje prie televizijos bokšto. Ji kalbėjo apie tai, kaip su kitais jaunais žmonėmis dainavo dainas prie laužų, o širdys degė beprotišku vienybės jausmu sumišusiu su milžiniška įtampa ir nežinia, tvyrančia aplink. Klausantis mokytojos pasakojimo kūnu lakstė šiurpuliukai, gerklėje stovėjo susikaupęs gumulas, o galvoje sukosi vienintelė mintis: kokią didžiulę ir neįkanojamos vertės kainą turėjo sumokėti mano tautiečiai, kad aš ČIA ir DABAR galėčiau sėdėti ramiai klasėje, mokytis lietuvių kalbos, laisvai reikšti savo mintis ir tiesiog leisti sau gyventi taip, kaip noriu aš pati...

      Galvodama apie tuos žmones aš labai žemai lenkiu galvą prieš juos ir mintyse visada ištariu jiems nebylų ir neapsakomai didelį AČIŪ už tai, kad jie tą naktį kaip tikri didvyriai sugebėjo pasipriešinti ir savo gyvybes paaukoti už mane, už tave, už visus, kurie dabar gyvena mūsų valstybėje.

      Pažvelkime į šiandieninę Lietuvą. Nesistenkime gilintis į politines peripetijas, į tai, kas kiek uždirba ar į tai, pas ką namas ar automobilis geresnis. Nebandykime aiškintis, iš kokių pinigų atsiranda keliukai ten, kur jie neturėtų galbūt atsirasti... tiesiog. Pamėginkime pamatyti Lietuvą kiek kitomis akimis. Akimis, kurios regi ne tik blogąją situacijos pusę, tačiau sugeba įžvelgti gėrį paprastuose ir mažuose dalykuose.

      Pažiūrėkite, kokia nuostabi mūsų šalies gamta... Teko girdėti ne vieno užsieniečio atsiliepimą, kad Lietuva juos labiausiai sužavėjo savo žalumu, ežerų grožiu, ramybe gamtoje ir visiška LAISVE. Kaip gera žinoti, kad turime tiek daug gamtos kampelių, kuriuose galime pasislėpti nuo miesto šurmulio arba tiesiog trumpam sustoti ir pabūti su savimi.


      Gyvendama Lietuvoje niekada nepagalvojau, kad man galėtų būti geriau kažkur kitur, tik ne Lietuvoje. Net trumpam išskridus į kitas užsienio šalis taip gera sugrįžti NAMO, į savo gimtąją šalį ir įkvėpti šviežio oro gurkšnį, kuris atrodo toks savas, toks tikras... Kaip gera skrendant lėktuvu virš gimtojo Kauno stebėti žalius plotus, kurie visada mane verčia žavėtis gamtos didybe, kaip nuostabu stebėti tuos upių vingius, kurie nelyginant dideli ir platūs kaspinai guli išsiraizgę anr didelio žalio kilimo...


      Pamėginkime atsakyti sau į tris klausimus:

      AR MES LAISVI? Atsakymas aiškus - taip, mes LAISVI! Mes esame tokie, kokie norime būti, mūsų niekas nevaro dirbti prievarta į kolūkius ar stovėti eilėse, kad nuspirkti naują batų porą ar skanesnį dešros gabaliuką. Mes galime laisvai keliauti, juoktis, kalbėti. Mūsų nevaržo karo priespauda, mes turime visas galimybes laisvai judėti, mokytis, pažinti pasaulį ir kitus žmones.

      AR MES LAIMINGI? Atsakymas irgi labai paprastas - taip, mes LAIMINGI, nes esame LAISVI. Mes galime eiti gatve ir šypsotis, grožėtis šviečiančia saule, mes galime jaustis laimingi, nes mums visko UŽTENKA. Na ir kas, kad kaimynas Petras ar Antanas turi prabangesnį automobilį, svarbu, kad šeimos nariai ir aplink mus esantys žmonės yra nuoširdūs, malonūs ir galintys padėti bėdoje ar nelaimėje. Laimė slypi labai mažuose ir dažniausiai nematomuose dalykuose, kuriuos reikia pajausti širdimi, o ne matyti akimis...

      AR MES GALIME SUKURTI SAVO ŠALYJE GEROVĘ? Atsakymas lengvas - ŽINOMA GALIME! Tereikia pradėti nuo savęs, šiek tiek pakelti sėdynę nuo sofos ir pradėti VEIKTI. Nereikia dejuoti ir skųstis, kad valdžia nieko neduoda ir kad visi aplink yra blogi. Jei gerovės nekursime mes patys, jos niekas už mus nesukurs, nes norint turėti, reikia ir duoti. Nesistengiant nieko duoti iš savęs reikalauti kažko iš kito yra labai žema ir gėdinga, nes tai užkerta kelią asmeniniam tobulėjimui. Kaip aš džiaugiuosi žiūrėdama į tuos senjorus, kurie nesėdi įlindę į „feisbuką“ ir nekomentuoja, kaip jiems viskas dabar blogai, o priešingai, eina, daro, veikia, stengiasi kurti gerovę visuomenėje savo pačių rankomis, o ne laukia, kol iš dangaus pradės lyti pinigais (nors juk savaime aišku, kad taip niekada neįvyks...)


      Štai dėl to aš labai labai myliu savo šalį ir jei manęs užsienyje paklausia, iš kokios šalies atvykau, visada drąsiai ir iškėlus galvą atsakau: ,,Aš iš LIETUVOS!” Mes tikrai turime kuom didžiuotis, nes esame LAISVI, LAIMINGI ir galintys kurti savo šalyje GEROVĘ. Ir viskas tik dėl to, kad tą 1991-ųjų sausio 13-ąją mūsų šalies žmonės atidavė save tam, kad mes galėtume nebijoti gyventi, nebijoti būti ir jaustis lietuviais...

      Prisiminkime juos. Šiandien. Rytoj. VISADOS. Tie žmonės nusipelnė mūsų visų pagarbos...

      Skaityti komentarus