Kartą mokytojas visiems liepė parašyti ant lapelio, kuo jie norėtų būti užaugę.

Vienas rašė – lakūnu, kitas gydytoju, dar vienas – turtingu verslininku.

O tas berniukas ilgai sėdėjo tuščiu lapu.

Mokytojas priėjo:

– Kodėl nerašai?

– Nežinau, – tyliai atsakė. – Turbūt niekuo.

Vakare Mokytojas pasiėmė visus lapelius namo. Kitą dieną juos perskaitė garsiai. Kai priėjo paskutinį, stabtelėjo.

– Noriu būti žmogumi, kurio niekas nesigėdija, – perskaitė paskutinį lapelį.

Klasėje stojo tyla. Vaikai pradėjo dairytis, kas taip parašė, bet Mokytojas lapelio neparodė. Tik pasakė:

– Čia sunkiausia profesija iš visų.

Praėjo daug metų. Mokykla seniai buvo uždaryta. Pats Mokytojas jau gyveno vienas, beveik niekieno nelankomas.

Vieną rudens vakarą prie jo namų sustojo juodas automobilis. Iš jo išlipo solidus vyras su brangiu paltu.

– Mokytojau, ar prisimenate mane?

Šis ilgai žiūrėjo.

– Tu tas berniukas iš paskutinio suolo?

– Taip.

Paaiškėjo, kad jis tapo didelės įmonės savininku. Turtingu, žinomu žmogumi. Bet atvažiavo ne pasigirti.

Iš kišenės ištraukė seną, sulankstytą lapelį.

– Aš jį išsaugojau. Nes tą dieną pirmą kartą pagalvojau, kad gal ir aš galiu būti kažkas daugiau nei pajuoka.

Mokytojas tylėjo.

– Žinote, – pridūrė vyras, – gyvenime sutikau daug protingų žmonių. Bet jūs buvote pirmas, kuris neleido manęs pažeminti.

Senukas tik palingavo:

– Žmogų labai lengva sulaužyti. Todėl reikia atsargiai elgtis net su tais, kurie atrodo silpni.

Po metų Mokytojas mirė. Į laidotuves susirinko pilna bažnyčia žmonių, kurių jis niekada nevadino talentingais ar ypatingais.
Jis juos tiesiog laikė žmonėmis.