Pasitikėjimas savimi gimsta iš vidinės vertės

Vidinė vertė nėra statusas, diplomas, pasiekimų sąrašas ar kitiems įspūdį darantys faktai. Vidinė vertė – tai jausmas, kad tu esi pakankamas. Ne ateityje, kai pasieksi tikslą. Ne tada, kai susitvarkysi gyvenimą. Bet dabar.

Kai žmogus jaučiasi vertingas pats savaime, jis: nebijo suklysti, nenori nieko įrodinėti, drąsiau reiškia savo nuomonę, gali priimti kritiką ne kaip ataką, o kaip informaciją, suvokia, kad jo vertė nepriklauso nuo kitų žmonių reakcijų.

Tikras pasitikėjimas savimi – tylus. Jis nereikalauja scenos, ovacijų ar pritarimo. Jis tiesiog būna.

Savęs priėmimas – didžiausias brandos ženklas

Savęs priėmimas yra tarsi vidinis apkabinimas. Jis gimsta tada, kai liaujamės kovoti su savimi ir tampame savo pusėje.

Priimti save reiškia:

• atleisti sau už tai, ko dar neišmokai,

• leisti sau jausti tai, ką jauti,

• suprasti, kad silpnumas yra žmogiškas,

• nesigėdyti savo troškimų ir svajonių,

• gerbti save net tada, kai pasaulis nesupranta.

Savęs priėmimas nereiškia, kad nustoji augti. Tai reiškia, kad augimas yra nesibaigianti kelionė.

Kitiems žmonėms nėra tiek svarbu, kaip mes gyvename

Vienas iš labiausiai išlaisvinančių suvokimų gyvenime – tai, kad žmonės daug rečiau galvoja apie mus, nei mums atrodo.
Kiekvienas turi savo rūpesčių, savo istorijas, savo pasaulį. Kad ir kaip keistai skambėtų, dauguma žmonių labiau yra susirūpinę kaip jie atrodo, kaip juos vertina, ką apie juos pagalvos kiti.

Ir štai paradoksas: mes visi esame per daug užsiėmę savimi, kad nuolat galvotume apie kitus. Supratus šią paprastą tiesą, krenta didelė vidinė našta. Atsiveria erdvė kvėpuoti, būti, kurti, džiaugtis.

Kai nustoji gyventi pagal tai, ką „galvoja kiti“, pagaliau pradedi gyventi pagal tai, ką jauti tu.

Lyginimasis ir konkurencija – tylūs savivertės vagys

Nėra greitesnio būdo susigriauti pasitikėjimą savimi nei nuolatinis lyginimasis. Tai kelias, kuris niekur neveda, nes visada atsiras protingesnis,  gražesnis, talentingesnis, daugiau pasiekęs.

Lyginimasis sukuria iliuziją, kad gyvenimas yra lenktynės. Tačiau iš tikrųjų tai – kelionė, kurioje kiekvienas žmogus turi visiškai kitokį maršrutą, pradinį tašką ir tempą.

Pasitikėjimas savimi gimsta tuomet, kai:

• nustoji matuoti savo vertę kitų gyvenimais;

• suvoki, kad kitų sėkmė neatima nieko iš tavęs;

• supranti, kad tavo kelias yra unikalus ir nepakartojamas.

Konkuruoti galima sporte, darbe, žaidimuose – bet ne gyvenime.

Gyvenime laimi tas, kuris būna savimi.

Kai liaujiesi stebėti, ką sako ir galvoja kiti – gyvenimas prašvinta naujomis spalvomis

Tikra laisvė prasideda viduje.
Ir ji atsiranda tada, kai išmoksti neperimti kitų žmonių nuomonės kaip savo tiesos, nebijoti būti nesuprastu, daryti tai, kas tau prasminga, leisti sau klysti, ieškoti, bandyti iš naujo, klausyti intuicijos labiau nei aplinkinių komentarų.

Tuomet į vidinę erdvę sugrįžta kūryba, entuziazmas, džiaugsmas, drąsa, natūralumas, juokas, energija.

Žmogus tampa tikresnis, šiltesnis, laisvesnis.
Ir būtent tada pradeda skleistis vidinis pasitikėjimas, kurio nesuteiks joks išorinis pagyrimas.

Pasitikėjimas yra kelias į save

Pasitikėjimas savimi negimsta per naktį. Jis auga kartu su mumis. Su kiekvienu kartu, kai pasirinkome būti savimi. Su kiekvienu kartu, kai tyliai ištarėme sau: „Aš esu pakankamas. Aš galiu pasitikėti savimi.“

Kai nustoji gyventi kitų akimis, pradedi matyti savo gyvenimą.
Kai priimi save, viduje atsiveria ramybė.
Kai supranti savo vertę, nebereikia kaukių.

Ir tada gyvenimas, rodos, pražysta naujomis spalvomis – būtent tokiomis, kokias visada nešiojai savyje.