1. Nustoji problemas laikyti „bausme“.
Imi jas matyti kaip sudėtingumo lygį, o ne kaip bausmę.
Jei žmogus išeina – tai ne „praradimas“, o scenos pasikeitimas. Nesėkmė – ne „aš nevykėlis“, o misija, kuri nepavyko, bet ją galima pakartoti. Tu išeini iš savęs gailėjimo būsenos ir vėl tampi žaidėju, kuris kontroliuoja situaciją.
2. Pradedi matyti taisykles – ir jomis naudotis.
Dauguma žmonių net nebando suprasti, pagal kokius dėsnius veikia jų realybė.
Jie tiesiog plaukia pasroviui. O žaidėjas analizuoja sistemą: kas valdo resursus? kur atsiveria galimybės? kaip veikia rinka? kur silpnoji vieta? Gyvenimas tampa scenarijų rinkiniu, kuriuos galima įveikti protingiau.
3. Išjungi gėdos jausmą.
Nes supranti: niekas nelaimi be klaidų.
Žaidime mokaisi per nesėkmes. Taip ir gyvenime – neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Tu nebegyveni baimėje „apsijuokti“, tu gyveni troškimu patirti. Ir tai tave daro stipriu. Nes tu veiki, kol kiti galvoja „ką apie mane pagalvos“.
4. Pradedi matyti žmones ne kaip priešus ar stabus, o kaip veikėjus.
Vienas – mokytojas.
Kitas – tavo silpnybių veidrodis.
Dar kitas – egzaminas.
Tu nustoji įsižeisti, priklausyti ar kovoti. Tu stebi, mokaisi ir judi toliau. Nes supranti: viskas, kas atsiranda tavo gyvenime, padeda tau augti.
5. Įeini į srautą: „jei tai žaidimas – aš pats renkuosi, kaip jį žaisti.“
Nori – eik vienas.
Nori – kurk komandą.
Nori – rizikuok.
Nori – kurk strategiją.
Bet svarbiausia – tu pradedi veikti. Nes supranti: ne tu priklausai gyvenimui, o gyvenimas – tau.
Kai nusprendi žaisti, o ne tik išgyventi, viskas keičiasi.
Tu vis dar manai, kad „gyvenimas turi būti teisingas“?
O gal jau laikas išeiti iš aukos vaidmens ir paklausti savęs:
aš žaidėjas ar tik stebėtojas svetimoje realybėje?
Nes žaidimas jau prasidėjo.
Ir jis nelauks, kol tu nuspręsi į jį įsitraukti.
Skaityti komentarus