Pavasaris…
Taip norisi įtilpti į besiskleidžiančią žibutę, lašą lietaus ir tris svarbiausius žodžius.

Nežiūrint visų gamtos transformacijų, tobulėjančių technologijų, Dirbtinio Proto stebuklų, augančių darbo krūvių, kuro kainų, didėjančių mūsų lūkesčių, sunkėjančios metų naštos, ateities vizijų, - vis labiau pripažįstame, kad svarbiausių įvykių centre buvo ir bus žmonių santykiai.

Tai yra didžiausia palaima.
Kančia grįsta laimė, į sielą nesutelpantys jausmai, kiekvienas meilės vertas paklydėlis, ilgesys širdyje, sukalbėta "Sveika Marija" ir pavasaris, sutapatinamas su džiugesiu…
Fantastika.
Juk buvo tokia sunki žiema.
Per ilgai buvo tamsu, šalta ir slidu.
O dar gyvename karų paunksmėje.

Todėl dabar - džiaukimės pavasariu. Ne kuro kainomis, ne mokesčiais, o sklindančia šiluma ir šviesa, nutirpusiu sniegu, naujais priesakais meilei, laimės laukimu, svajonių išsipildymu, nuotrauka ant stalo, savo pačių gyvenimais.

Gyvenkime ir džiaukimės, pamiršdami, kad egzistuoja likimo priešpriešinis eismas.

Ten, kur nėra žmonių, stenkimės būti žmonėmis.
Būkime pavyzdžiu ir įkvėpimu patys sau.
Jei ne dabar, tai kada?

Eikime iškelta galva. Be jokio "negaliu", "vėliau", "ne man"…
Bandykime bėgti, ne stovėti.
Ne laukti. Ne skųstis. Nepavydėti tiems, kurie išdrįso ir kuriems pasisekė.
Negailėkime savęs.
Gyvenimas paprastas ir žiaurus - niekas kitas jame mūsų neišgelbės.
Nelikime stovėti, žiūrėdami, kaip kiti nubėga…

Linkiu žmonių, kurie Jums būtų Jūsų šviesa, Jūsų džiaugsmas, Jūsų ašara.
Nuo kurių nušvistų akys ir atsirastų šypsena.
Kurie būtų skirti tik Jums.
Kurkite stebuklus.
Naujų galimybių, darbų, svajonių ir tikrų jausmų.

Juk pavasaris.

Rimanto nuotraukoje: smagų pranešimą atneša pavasario vėjas.